Kino naujienos

2026-07-12 09:00

Uzoamaka Power suvaidinta širdies sužalota, miela darbuotoja įsimyli žavingą klientą šioje malonioje ir meistriškai parašytoje istorijoje. Tai nuostabi Nigerijos romantinė komedija, kurioje Soluchi, arba „Sol“ (vaidina Uzoamaka Power), yra moderni karjeros moteris, gyvenanti Lagose ir dirbanti mobiliojo ryšio tinklo skambučių centre. Ji puikiai atlieka savo darbą, yra natūrali empatinė asmenybė, kuri išklauso klientų problemas ir jas sprendžia su kantrybe ir gera nuotaika – nors jos nemalonus bosas, kuris obsesyviai siekia padidinti vieneto našumą, nesupranta jos pastangų vertės. Laisvalaikiu Sol investuoja savo meilę į mini magnatą Kalu (Zubby Michael), dar vieną šovinistinį vyrą, kuris nesupranta jos vertės ir net nesuteikia jai daug dėmesio. Iš tiesų, po to, kai jis palieka ją per metines datos ir apskritai ignoruoja jos atsidavimą, gerumą, puikią figūrą ir žaismingą stilių, Kalu staiga ją palieka, nes ji jam atrodo per „vaikiška“, per prieinama ir per lengva, kai jis mano, kad turėtų turėti partnerę, kuri būtų sudėtingesnė. Laimei, pasirodo alternatyva Eli (Andrew Yaw Bunting) pavidalu, patrauklus Ganos naujienų vedėjas, su kuriuo Sol pirmą kartą susitinka, kai jis skambina dėl ryšio problemų. (Ši metafora galėjo būti pernelyg akivaizdi, tačiau režisieriaus Dammy Twitch laiminga lengvumo dvasia ją beveik padaro nepastebimą.) Sol ir Eli iš karto susišalina, sužavėti vienas kito balsų. Galiausiai jis sugeba ją rasti, kad galėtų ją švelniai court. Bet ar ji sugebės įveikti savo baimę dėl dar vienos sužalotos širdies ir pasitikėti juo? Ar ji svyruos, kai Kalu grįš, apsiginklavęs mielais atributais, tokiais kaip balionai ir dovanėlės, rekomenduojamos influencerių draugo? Ar kuris nors iš vyrų iš tikrųjų mato ją visomis prasmėmis, suprasdamas, kokia perla ji yra po visais tais madingais perukais ir keistais drabužiais? Nors ši istorija yra tokia pat kukli, kaip ir anksčiau aprašyta, ji turi lengvumo, kuris ją palengvina viso filmo metu. Yra daug dalykų, kuriuos galima mylėti, ypač Power „kaimynės“ derinys, kupinas šilumos ir flirtavimo. Power taip pat parašė scenarijų, kuris visapusiškai meistriškas – jis pataiko į visus teisingus romantinės komedijos akcentus, tačiau taip pat be vargo pritaiko žanrą vakarų Afrikos kontekste. Pavyzdžiui, Sol tėvai (Nkem Owoh ir Patience Ozokwor) yra mieli, realistiški seneliai, kurie nėra tokie griežti, kaip jų dukra mano, nepaisant jų religingo krikščioniškumo. Net ir antraeiliai personažai turi šiek tiek gylio, o kai kurios frazės tikrai priverčia juoktis, todėl tai labai lengvas vasaros filmas. Call of My Life bus rodomas JK kino teatruose nuo liepos 10 dienos.

2026-07-12 03:00

Sumitra Peries 1978 metų filmas apie paaugles seseris ir nesėkmingą romaną yra kupinas jausmų, kurių negalima išreikšti garsiai. Šis 1978 metų Pietų Azijos kino brangakmenis, sukurtas Šri Lankos režisierės ir montuotojos Sumitra Peries, pasižymi aiškia monochromine kinematografija ir ramiomis, natūraliomis, nesavanaudiškomis vaidybomis, suteikiančiomis filmui šviežumo ir šilumos. Nors jis dažnai balansuoja ant melodramos ar muilo operos ribos, daugelis kadro linksta lėtai priartėti prie aktorių veidų, tačiau Merginos iš tiesų yra gana subtilus kūrinys. Daug jos jausmingumo slypi būtent šioje emocijų slopinimo būsenoje. Mes esame pasaulyje, kuriame jausmai negali būti išreikšti. Tai istorija, kurios metu aš vilties kupinas laukiau laimingos pabaigos, tačiau Peries be gailesčio to atima iš savo žiūrovų. Kusum (Vasanthi Chathurani) yra studijuojanti, rimta paauglė iš skurdžios šeimos, turinti stipendiją gerai mokyklai. Jos tėvas sunkiai serga, o mama sunkiai dirba, kad išgyventų. Tarp seserų Kusum ir Soma (Jenita Samaraweera) vyrauja įtemptas, ginčytinas santykis; Soma yra žaismingesnė, neramesnė ir nuolat gauna laiškus iš „rašytojų draugų“ – berniukų. Kusum liūdną istoriją sukelia prisiminimas apie atvykstantį vietinį garbės svečią, „rajono pajamų pareigūną“, kuris yra pasitinkamas jos kaime. Paauglių Kusum dažnai lankosi pas geranorišką turtingą moterį (Chitra Wakishta), kurią ji gali vadinti „teta“, kad padėtų valyti ir siūti, o šios moters svajingai romantiškas, tačiau šiek tiek pasipūtęs sūnus Nimal (Ajith Jinadasa) dažnai būna šalia, ypač aplink Kusum, ir netrukus pareiškia savo meilę. Tačiau teta aiškiai pasako Kusum, kad planuoja ištekinti jį už turtingo gumos plantacijos savininko dukters, ir Kusum supranta, kad negali tęsti neištikimos romantiškos istorijos už savo darbdavio nugaros. Ir kai Kusum širdis lūžta nuo baisios jos elegantiško skurdo, moteriškos pagarbos ir romantiškos liūdesio naštos, mama praneša, kad Somai leidžiama dalyvauti grožio konkurse, vykstančiame prabangioje viešbučio salėje, kas yra akivaizdžiai nepriimtina. Ji laimi ir išvyksta į didmiestį modelio ir kino karjerai, tuo metu kai Kusum yra tyliai nusiminusi. Ironiškas seserų likimų skirtumas galbūt nėra toks jau nesuderinamas. Somos mama mato finansinę naudą iš grožio konkurso; teta mato finansinę naudą iš gumos plantacijos. Pinigai garsiau kalba nei meilė. Šiek tiek pasipūtęs berniukas Kusum mokykloje niekina romantikos paplitimą knygose ir filmuose, nes tai yra tik vaistas, išsiblaškymas, kas erodo žmonių valią iššūkį mesti kapitalistinei tvarkai. Galbūt jis teisus – tačiau privilegijuoto vyro pasaulyje vyras yra laisvesnis tai sakyti. Ramiu, nespaudžiamu būdu Merginos pasakoja įtraukiančią istoriją, kuri iššūkį kelia Holivudo paauglystės fantazijų paviršutiniškumui. Merginos bus rodomos JK ir Airijos kino teatruose nuo liepos 10 dienos.

2026-07-11 21:02

Tilda Swinton skaito iš spalvingų ir charizmatiškų tyrinėtojos, diplomatinės veikėjos ir archeologės Gertrude Bell (1868-1926) laiškų, kuri, kartu su TE Lawrence'u, formavo šiuolaikinį Iraką. Visuomenės neteisybė ta, kad TE Lawrence'o, dar žinomo kaip Arabijos Lawrence'as, šlovė išlieka (greičiausiai daugiausia dėka David Lean ir Peter O'Toole), tuo tarpu daug mažiau žmonių pažįsta jo šiuolaikinės kolegės ir diplomatinės partnerės Gertrude Bell biografiją, kuri yra ne mažiau spalvinga, charizmatiška ir įdomi nei Lawrence'o. Šis dokumentinis filmas, turintis nišinio meno kino išleidimą, nesugebės ištaisyti šios nelygybės jų reputacijose, tačiau jis tarnauja kaip patogus santrauka tiems, kurie nori kino būdu susipažinti su Bell plačia ir unikalią istorija, nenorėdami pradėti nuo „Dykumos karalienės“, Werner Herzog'o dramatizuoto fiasko, kuriame Bell vaidina Nicole Kidman. Čia nematoma Tilda Swinton skaito ištraukas iš daugybės elegantiškai parašytų laiškų, kuriuos Bell siuntė, kai mokėsi Farsi ir arabų kalbų, ir vėliau tyrinėjo dykumą, kur ji užmezgė ypatingą ryšį su jos žmonėmis. Galiausiai, kartu su Lawrence'u, ji padėjo formuoti šiuolaikines valstybes, kurias turime šiandien – ypač Iraką – prieš pereidama į archeologijos sritį. Įvairūs aktoriai skaito prisiminimus apie draugystes ir susitikimus su ja, kai ji stilingai keliaudavo per regioną, visada būdama nepriekaištingai apsirengusi. Režisieriai Zeva Oelbaum ir Sabine Krayenbuhl nusprendė padaryti filmą šiek tiek mažiau komercinį, filmuodami net šį originalų vaizdo įrašą neryškiame juodai baltoje spalvų schemoje, kuri atitinka gausybę archyvinių kadrų, naudojamų istorijai iliustruoti. Taip, tai šiek tiek primena, kaip jūs įsivaizduotumėte, jei Radio 4 „Woman’s Hour“ kurtų filmus, o ne tik garso įrašus, tačiau tai nebūtinai yra blogai. „Bagdado laiškai“ bus rodomi JK kino teatruose nuo liepos 10 dienos.

2026-07-11 15:02

Jamie Bell ir Elle Fanning vaidina žvaigždžių pilną aktorių grupę šioje nepatogioje satyroje, kuri mažai žavi turtingos šeimos dusinančiu gyvenimu. Nuo Jesse Armstrongo „Paveldėjimo“ ir Emerald Fennell „Druskos“ turtingi, išlepinti, disfunkciniai broliai ir seserys tapo nauju roko ir ritmu, o dabar turime filmą iš graikų scenaristo Efthimio Filippou (Yorgos Lanthimos „Alpų“ ir „Šuns danties“ bendraautorius), režisuotą Karim Aïnouz. Tai keistas pasakojimas apie sugedusią JAV plutokratų šeimą, gyvenančią Ispanijoje, laisvai perdirbtas iš Marco Bellocchio 1965 metų filmo „Kumščiai kišenėje“. Jų keisti ir komiški paslaptys, susijusios su seksualiniu išnaudojimu, manipuliavimu ir savižudybe, satyriškai atspindi kapitalizmą ir patriarchatą, ir kaip turtingi, nors ir verslūs bei protingi, sukuria naują kartą bevertių dronų, kurių vardu visa ši turtas tariamai buvo sukauptas. Pripažinsiu, kad dažnai tai atrodė pernelyg grubiai ir nepatogiai, nors buvo ir gerų pasirodymų, ypač iš Jamie Bell ir Elle Fanning. Keista išplėsta šeima gyvena prabangiame modernistiniame name; tėvas (Tracy Letts) yra aklas našlys, persekiojamas mirusios žmonos (Pamela Anderson) prisiminimų, kurią sudraskė vilkai netoliese esančiame miške. Jo suaugę vaikai, infantilizuoti turto, visi gyvena ten: labai įsitempęs Robertas (Lukas Gage) serga epilepsija ir jam patikėta prižiūrėti tėvo jojimą; Anna (Riley Keough) yra be talento dainininkė ir dainų autorė; o Edas (Callum Turner) siekia tapti mados guru. Pirmasis tarp lygių yra Jackas (Jamie Bell), kuris turi intymią garbę padėti tėvui valytis dantis kiekvieną vakarą; jų motinos dantys visada buvo akinančiai balti. Tačiau Jackas supykdo šeimą planuodamas išsikelti iš komplekso ir persikelti į butą su savo mergina Martha (Fanning), kuri erzina muzikinius ambicingą Anną, nes yra talentinga klasikinė gitaristė. Kai Martha ateina į šeimos pietus, išdykėliškas tėvas prašo Annos apibūdinti Marthą – jos dideliam nepatogumui – ir net klausia apie jos „krūtinės“ dydį. Edas taip pat išmoksta imituoti Jacko balsą, kad galėtų apsimesti jo buvimu vonioje tėvo dantų valymui, ir daryti apgaulingus skambučius Robertui, kad sužinotų daugiau paslapčių. Anna turi keistą simpatiją mėsininkui, kuris pristato negyvą ėriuką, kurį jie padeda šalia kryžiaus tiksliai toje vietoje, kur, sakoma, mirė jų motina, kad pamaitintų vilkus. Ir visi pradeda sekti Jacką jo periodinėse paslaptingose išvykose iš namų, vedančiose į filmo vieną juokingą atskleidimą. Tai filmas su tam tikru vizualiniu stiliumi, ir jis laikosi kartu, tačiau bando kantrybę su prielaida, kad visiems šiems žmonėms yra kažkas viliojančio, juokingo ir pramoginio. Iš tikrųjų, satyra yra pedantiška ir per daug išdirbta, o jos dramatiški efektai yra nepelnyti, sukuriant keistą beprasmybės jausmą. „Rožių krūmų genėjimas“ buvo rodomas Berlyno kino festivalyje ir Didžiosios Britanijos bei Airijos kino teatruose nuo liepos 10 dienos.

2026-07-11 09:01

"Įvedus naują sadistinį psichopatą ir korumpuotą slaptoji Gotham'o didikų visuomenę, Harvey Dent gali užimti antrinę vietą Victor Zsasz ir Pelėdų Teismui. Matt Reeves' The Batman nuo pat pradžių buvo keistas kūrinys. Galbūt ne komiksų prasme – čia nėra kosminių portalų ar guminių nipelių – bet vis tiek keistas. Tai buvo Gotham'as, kuriame Bruce Wayne atrodė, tarsi būtų stilizuotas Kurt Cobain'o dvasios, o Riddler atrodė pabėgęs iš David Fincherio įrodymų saugyklos, o visa miestas atrodė tarsi būtų paliktas mirkti per naktį lietaus vandenyje ir pilietinėje korupcijoje. Tikėtasi, kad Reeves antrame filme pradės mažinti keistumą, galbūt palikdamas mus su labiau ortodoksiniu Batversu, kuriame gausu mafijos narių ir korumpuotų advokatų. Sebastian Stan atrodė esantis šioje istorijoje, o gandai rodo, kad jis vaidins Harvey Dent/Two-Face, galbūt kartu su Scarlett Johansson kaip jo žmona Gilda. Tačiau per pastarąją savaitę pasirodė pranešimų, kad tęsinys gali ruošti kažką dar keistesnio. Holivudo veteranas Jeff Sneider praneša, kad pagrindinis antagonistas šį kartą gali būti Pelėdų Teismas, paslaptinga Gotham'o didikų visuomenė, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nužudymo paukščio atnaujinimas, tačiau iš tikrųjų yra kažkas baisesnio: miesto maskuota, klastinga valdžios klasė, gyvenanti slapta ir išnaudojanti nekilnojamojo turto portfelį, kuris greičiausiai siekia Piligrimų laikus. Pelėdų Teismas pirmą kartą buvo pristatytas Scott Snyder ir Greg Capullo 2011 metų Batman serijoje, ir jie turi akivaizdų pranašumą – niekada anksčiau nebuvo matyti gyvai veiksmo Batman filme, daugiausia todėl, kad jie net nebuvo pasirodę komiksuose, kai Christopher Nolan pradėjo savo Tamsaus Riterio trilogiją. Jie atneštų kitokį pavojų Reeves' Gotham'ui, kuris jaučiasi kaip tinkamas didingas ir iškreiptas atnaujinimas, palyginti su Riddler, o ne grįžimas į pažįstamas Bat-teritorijas. Šių naujų pranešimų laikas yra pastebimas. The Batman Part II pagaliau atrodo, kad juda į gamybą, tačiau Warner Bros dar oficialiai nepaskelbė, kokius vaidmenis atlieka Stan ir Johansson, tik jų aktorių sąrašą. Be to, kaip Dentas tilps su Pelėdų Teismu, yra atviras klausimas, todėl Sneider praneša, kad buvęs Marvel žvaigždė Stan gali iš tikrųjų vaidinti kitą personažą: serijinį žudiką Victor Zsasz. Tai dar vienas personažas, kuris galbūt nėra gerai žinomas atsitiktiniams Batfanams (jis egzistuoja tik nuo 1992 metų), tačiau puikiai tiktų Reeves' aštriam, labiau supuvusiam Gotham'o vaizdui: sadistinis psichopatas, kuris yra būtent tas žmogus, kurį Pelėdų Teismas galėtų pasamdyti, jei Batman pradėtų kištis į jų žudikiškus nekilnojamojo turto interesus. Šioje versijoje Harvey Dentą vaidins Atlantos Brian Tyree Henry, o pranešama, kad jis galbūt netaps Two-Face. Tai atrodo kaip novatoriškesnis sprendimas Reeves'ui, atsižvelgiant į tai, kad Nolan filmai jau papasakojo istoriją apie monetos metimo advokato nusileidimą į tamsą. Nors kai kurie gali sakyti, kad Pelėdų Teismas semiasi iš to paties šaltinio kaip Šešėlių Lyga – matyta tiek Batman Begins, tiek The Dark Knight Rises – yra subtilių skirtumų, kurie leidžia pirmiesiems atrodyti kaip natūralesnis pasirinkimas Reeves' purvinesniam Gotham'ui. Nolan'o Lyga (vadovaujama Liam Neeson'o puikaus Ra's Al Ghul) buvo outsideriai, ninja kultas, įsitikinęs, kad miesto atnaujinimą galima pasiekti masiniu žudymu. Pelėdų Teismas yra kažkas baisesnio ir labiau naminio; vietoj to, kad invazoriai ateitų bausti Gotham'o už jo klaidingus kelius, jie yra miesto nuodėmės, paverstos kūnu. Kaip Barry Keoghan'o Jokeris gali tilpti į visą tai? Yra gandų, kad juokdarys su žaliais plaukais vis dėlto pasirodys Reeves' tęsinio filme, net jei didžiąją jo dalį praleis Arkham'o psichiatrijos ligoninėje, kur Batman jį naudos kaip DC versiją Hannibal Lecter. Galbūt tai būtų geriausia: galų gale, Warner Bros turi užtikrinti, kad paliks kažką tinkamai to

2026-07-11 03:00

87 metų amžiaus mirusi aktorė Louise Lasser, kuri išgarsėjo televizijos seriale \"Mary Hartman, Mary Hartman\" ir dirbo su Woody Allenu keliuose jo ankstyvuose filmuose, buvo energinga ir žavi asmenybė. Serialas \"Mary Hartman, Mary Hartman\" buvo novatoriška satyrinė komedija, kuri parodijuodavo dienos muilo operas, o Lasser vaidino išgyvenančią stresą Ohajo namų šeimininkę, susidūrusią su ekstremaliomis situacijomis (narkomanija, masiniai žudymai, skendimas sriuboje). Nors šis serialas truko tik dvi sezonus nuo 1976 iki 1977 metų, jis buvo transliuojamas penkis kartus per savaitę JAV ir sukūrė net 325 serijas. (Jungtinėje Karalystėje 1980 metais buvo parodytos vos devynios serijos; 2013 metais išleistas 38 diskų DVD rinkinys.) Šis vaidmuo padarė Lasser žinomą visoje JAV. Ji taip pat buvo plačiau žinoma kaip Woody Alleno ankstyvųjų komedijų dalis, su kuriuo buvo susituokusi ketverius metus. Allenas ją apibūdino kaip „žavingą, protingą, greitą, labai juokingą ir witinę“. Ji trumpai pasirodė kaip linksmos interviu dalyvė 1969 metų dokumentiniame filme \"Take the Money and Run\", kuris pasakojo apie kvailą banko plėšiką. Filme \"Bananas\" (1971) ji vaidino Nancy, nuoširdžią socialinę aktyvistę, kuri įkvepia Alleno personažą prisijungti prie revoliucijos fiktyvioje Lotynų Amerikos šalyje. Seksualinė scena tarp jų buvo sukurta kaip sporto renginys, su kvapą gniaužiančiu komentaru iš tikro sporto komentatoriaus Howard Cosell. Bandymas nutraukti santykius tapo juokingai painus, kai Nancy bandė paaiškinti, kodėl nori nutraukti ryšius: „Galbūt, jei galėtum atspėti kelias dalykas ...?“ Lasser neaiškus keistumas puikiai kontrastavo su Alleno neurotišku elgesiu. Ji taip pat prisidėjo prie filmo \"Everything You Always Wanted to Know About Sex* (*But Were Afraid to Ask)\" (1972), kuris sudarė septynias nepaklusnias sketšas, įkvėptas populiaraus sekso vadovo. Lasser pasirodė kaip moteris, kuri gali pasiekti orgazmą tik viešumoje; sketšas, pavadintas \"Kodėl kai kurios moterys turi problemų pasiekti orgazmą?\", buvo parodija apie šiuolaikinį itališką meną. Allenas svarstė, ar išmesti šią sekciją, tačiau ji įtikinėjo ją palikti, teigdama, kad ji bus efektyvesnė, jei bus suvaidinta \"su turtingais moderniais italais\". \"Girdžiu žingsnius dideliame koridoriuje ir matau Ferraris ir panašius dalykus,\" ji sakė. Allenas prisiminė, kad iš pradžių priešinosi: \"Tada staiga pradėjo mirgėti Antonioni vardas ir aš pasakiau: 'Taip'.\" Jiedu dialogą pristatė fonetiniu italų kalbos stiliumi, o angliški subtitrai buvo rodomi žemiau. Kitas sketšas, kuriame Lasser vaidino juodąją našlę, laukiančią savo voro (Alleno) po sekso, buvo nufilmuotas už didelę sumą, tačiau buvo atšauktas, kai nepavyko rasti tinkamo pabaigos. Ji gimė Niujorke, Paula (gim. Cohen), interjero dizainerė, ir Sol Lasser, buhalteris ir autorius, parašęs sėkmingą mokesčių vadovų seriją. Jos šeima buvo turtinga ir privilegijuota. \"Kol aš augau ant linoleumo ir valgiau Del Monte pupeles iš skardinės,\" rašė Allenas, \"ji valgė escargot Penktajame prospekte.\" Ji mokėsi Fieldston privačioje mokykloje ir Brandeis universitete Valthame, Masačusetse, kur studijavo politinę mokslą, kol depresija privertė ją nutraukti studijas. Paskatinta savo patirties, vaidindama draugų spektakliuose Brandeise, ji ėmėsi aktorystės pamokų su Sanfordu Meisneriu ir rado darbą reklamose ir scenoje. Ji ir Allenas susitiko 1958 metais, kai jis dar buvo su pirmąja žmona Harlene Rosen. Jiedu pradėjo santykius 1960 metais ir susituokė po šešerių metų. Abu jų karjeros sparčiai augo. Allenas, tuo metu būdamas komiku, priskyrė Lasser „instinktą ir tikėjimą“, kuris paskatino jį siųsti humoristinius kūrinius žurnalui New Yorker, kur jis tapo nuolatiniu bendradarbiu. Tuo tarpu Lasser vaidino Barbra Streisand originalioje 1962 metų Brodvėjaus produkcijoje \"I Can Get It for You Wholesale\". \

2026-07-10 21:02

"Išskirtinėse „Odisėjos“ vaidmenyje, „Twilight“ ikona, tapusi pagrindiniu arthouse autorių aktoriumi, tapo vienu charizmatiškiausių ir nenuspėjamiausių savo kartos aktorių. Šiandien buvę paaugliai idolai negali atsiriboti nuo tų projektų, kurie juos pavertė žvaigždėmis, nesvarbu, kaip jie atrodo. Laikais, kai net ir dramatiški filmai reklamuojami socialinių tinklų vaizdo įrašais, kuriuose aktoriai varžosi, kas greičiau suvalgys vištienos sparnelius ar glostys šuniukus, bet koks paminėjimas apie juokingą proveržio vaidmenį turi būti drąsiai priimtas, kol vėl bus padėkota gerbėjams ir už galimybę. Tačiau A-listeriai, siekiantys apdovanojimų, paprastai neskelbia tokių „skeleto“ projektų. Leonardo DiCaprio nesugebėjo gauti Oskaro už „The Revenant“ užsimindamas apie savo vėlyvųjų 80-ųjų sitcomą „Growing Pains“. Panašiai Joaquin Phoenix retai mini „Spaceballs“, o Jacob Elordi stengiasi nekomentuoti „The Kissing Booth 3“. Tačiau Robertas Pattinsonas elgiasi kitaip. 40-metis britų aktorius dabar laikomas aiškiu lyderiu Christopherio Nolano „Odisėjoje“. Be to, kad tai yra žvaigždžių pilna produkcija, kuri buvo sukurta per pastaruosius kelerius metus, 250 mln. dolerių biudžeto filmas yra labiausiai lauktas metų filmas ir, kol kas, 2027 metų geriausio filmo Oskaro laimėtojas, kurį reikia įveikti. Pattinsono pasirodymas kaip Antinous, piktas Penelopės (Anne Hathaway) sužadėtinis, kai jos vyras Odisejas (Matt Damon) nėra šalia, sulaukė kritikų pagyrimų, kurie dalijosi pirmosiomis mintimis prieš filmo apžvalgos embargo atšaukimą kitą trečiadienį. „Jis man tikrai pavogė šou“, - rašė JAV kritikas Erik Davis, pavadinęs jį „tokiu apgaulingai, manipuliatyviai ir be galo linksmai žiūrimu“. Kalbos apie geriausio antraplanio aktoriaus Oskarą sklinda, o bendras sutarimas yra tas, kad tai yra naujausias sėkmės pavyzdys karjeroje, kuri pasižymi netikėtais pasirinkimais ir meniniu drąsumu iš žmogaus, kuris seniai išsivaduoja iš savo „pin-up“ šaknų. Vis dėlto, raudonuoju kilimu filmo pasaulio premjeroje pirmadienį, Pattinsonas stengėsi palyginti Homero 3000 metų senumo epinį poemą – ir jos labai sunkią kino versiją – su „Twilight Saga“, serija apie geidulingus paauglių vampyrus, kurioje jis vaidino beveik prieš 20 metų. „Aš nuolat tai lyginu“, - sakė jis. „[Antinous] yra panašus į Jacobą iš „Twilight“. Odisėjos tema – Penelopė tiesiog negali apsispręsti tarp dviejų vaikinų. Ir aš tiesiog stengiuosi padėti jai apsispręsti. Tai tarsi: „Viskas gerai. Jis miręs, susitaikyk su tuo.“ Keturiuose „Twilight“ filmuose Pattinsonas vaidino Edwardą Culleną: blyškų, nemirtingą ir įstrigusį meilės trikampyje su emo mokyklos mergina Bella Swan (Kristen Stewart) ir patraukliu vilkolakiu Jacobu Blacku (Taylor Lautner). Gimęs 1986 metais Barnes, Pattinsonas buvo pasirinktas šiam vaidmeniui 2007 metais – nepaisant to, kad neturėjo jokio mokymo ir mažai patirties – po to, kai prodiuseriai paprašė sąrašo aktorių iš „Harry Potter“, kurie gavo aukštus įvertinimus IMDb „starmeter“, apdovanojimą, kurį jis pelnė vaidindamas nelaimingojo Quidditch patiekalo Cedrico Diggory vaidmenyje „Harry Potter and the Goblet of Fire“ (jo pirmasis kino ekrano kreditas). Pakviestas chemijos testui su 17-metė Stewart režisierės Catherine Hardwicke namuose, aktorius sužavėjo abi moteris savo įsipareigojimu, kuris buvo toks intensyvus, kad jis nukrito nuo lovos bučinio scenoje, o Hardwicke jautė poreikį priminti jam apie Kalifornijos sutikimo amžių. „Jis tikrai yra kino žvaigždė, ir tai buvo aišku, kai jis pirmą kartą pasirodė „Twilight““, - sako veteranų kino žurnalistas Steven Gaydos. „Hardwicke padarė didelį paslaugą kino pasauliui, kai sujungė Pattinsoną su Stewart, nes jų abipusė žvaigždžių galia užgožė franšizės keistumą

2026-07-10 15:01

"Klasikinei teismo komedijai sukanka 25 metai, ir susipažinkite su asistentėmis ir teisininkėmis, kurios pasinaudojo Elės Vuds novatoriška dvasia. Angela McCarthy, vyresnioji asistentė „Lawrence Stephens“, Londone, teigia, kad Elė padarė teisininko darbą itin žavingą ir jaudinantį. Tačiau tai, kas ją tikrai sužavėjo, buvo tai, kad Elė parodė, jog jei laikysiesi savo įsitikinimų ir pasitikėsi savo instinktais, gali pasiekti bet ką. Ji kovojo už tai, kuo tikėjo, ir baigė savo klasę kaip geriausia. Tai buvo labai įkvepianti. Nors ji galėjo įstoti į teisės mokyklą dėl netinkamų priežasčių, siekdama vyro, galiausiai ji išmoko geriau pažinti save – ji sukūrė savo karjerą. Teisės profesija yra labai konkurencinga. Reikia išsiskirti iš kitų ir pasitikėti savimi. Nors situacija keičiasi, ji vis dar yra labai vyriška, ypač aukščiausiuose lygiuose. Išėjus iš universiteto su teisės diplomu, mano vidinė Elė Vuds tapo visko varomąja jėga. Man pasisekė, kad galiu būti savimi darbe, o mano firma žino, kad gerai dirbu, todėl man nereikia apsimetinėti kuo nors kitu. Manau, kad Elė nėra skirta tik teisininkams. Ji primena visiems būti ištikimiems sau ir siekti to, ko norite. Ji viską padaro įmanoma. Kathleen Martinez, valdymo teisininkė, specializuojanti imigracijoje, Dalase-Fort Vurte. Nuo mažens visada nešiojau rožinę ir buvau labai moteriška. Išsiskirdavau kiekvienoje patalpoje, kurioje buvau. Kai žiūrėjau „Teisininkę rožinę“, pagalvojau: „O dieve, aš galiu būti vertinama rimtai.“ Mano senelis buvo teisininkas, ir aš svajojau tapti ginančia teisininke, bet pamačiusi filmą supratau, kad turiu praktikuoti teisę. Elė padėjo žmonėms, nes sugebėjo bendrauti su savo klientais, ypač dėl savo prieinamumo. Tai profesija, kupina apkalbų; teisininkų „Facebook“ grupės yra pačios blogiausios – jos tokios toksiškos. Supratau, kad niekada nebus priimta niekur. Kaip ir dauguma moterų šioje srityje, turėjau sukurti savo stalą, o ne prisijungti prie kito, todėl įkūriau savo firmą. Mano vyras paskatino mane pasistatyti reklamą su manimi visai rožinėje. Tai pasiteisino, nes žmonės galėjo tai pamatyti ir susieti su manimi, ir jie tai prisimindavo. Dabar visi mano firmoje dėvi šią spalvą. Man patinka, kad žmonės vadina mane tikrąja Elė Vuds – tai yra garbės ženklas, kurį nešu su pasididžiavimu, ir tai puiki rinkodara. Tai didelis komplimentas. Haley Moss, licencijuota teisininkė ir neuroįvairovės ekspertė, Majamyje-Fort Loderde. Aš dažnai galvoju apie sceną, kur jie yra apsupti per orientaciją. Jaučiausi kaip ji. Turėjau labai netradicinę patirtį: buvau psichologijos studentė, autorė ir iliustratorė. Visi aplink mane atrodė daug rimtesni. Su Elė galėjau susitapatinti labiau, nei maniau. Man taip pat patiko, kad ji buvo tokia be galo savimi pasitikinti. Teisės mokykla turi būdą priversti žmones pamiršti, kas jie yra. Jie praranda savo aistras. Elė ne tik priėmė tai, kad myli viską rožinį ir moterišką, bet ir sugebėjo tai panaudoti savo naudai. Ji žinojo, kas ją daro ypatinga, ir pasinaudojo tuo. Universitete aš darydavau tai, kas mane daro manimi, ir mano bendraamžiai gerbė mane už tai. Kaip autistė, aš labai susitapatinu su Elė. Ypač kaip ji desperatiškai norėjo susirasti draugų ir kaip labai domėjosi savo hobiais. Mano didžiausias Elė Vuds momentas buvo mano teisės mokyklos baigimas. Kaip ir ji, buvau išrinkta klasės kalbėtoja. Dėvėjau rožinę suknelę po savo baigimo mantija. Net pabaigiau sakydama: „Mes tai padarėme!“ Aš tiesiog maniau, kad esu Elė Vuds. Hadiyah Cummings, pilietinių teisių teisininkė ir „LawyHer“ įkūrėja bei vykdomoji direktorė, Vašingtone

2026-07-10 09:01

"Baigiantis Netflix'ui, tyliai revoliuciniam paauglių dramai, jos žvaigždės kalba apie queer pabėgimą, nepatogias meilės scenas ir atsisveikinimą su personažais, kurie jiems buvo brangūs. Berkshire, netoli Maidenhead, grupė prakaituotų paauglių rengia vakarėlį. Ant laiptų rikiuojasi degtinės buteliai, dalijamasi bučiniais ant nelygių sofų ir keičiamasi gandais. Langai uždengti spalvingais audiniais, kad apsaugotų nuo smalsių akių. Staiga, kai atmosfera pradeda slopti, muzika nutilsta, ir balsas sušunka: „Jūs turite geriausią laiką savo gyvenime, nepamirškite!“ Tai režisierius Wash Westmoreland; tikras namas, esantis šalia triukšmingos A308, stovi Bray Studios teritorijoje Berkshire. O vakarėlio dalyviai? Tai vieni žymiausių jaunų veidų pasaulyje. Tai šeštoji savaitė septynių savaičių filmavimo Heartstopper Forever, paskutinioje Netflix'ui skirtos, tyliai revoliucinės queer paauglių dramos dalyje. Remiantis Alice Oseman labai sėkmingomis komiksų knygomis, serija koncentruojasi į Nick (Kit Connor) ir Charlie (Joe Locke), kurių auganti romantiška istorija vaizduojama pastelinių spalvų idealizmu, fone esant homofobijai, valgymo sutrikimams ir nerimui. Išleista 2022 m., laida tapo akimirksniu sėkminga (pirmasis sezonas pasiekė beveik 24 mln. žiūrėjimo valandų per savaitę savo aukščiausiame taške), paversdama savo du pagrindinius veikėjus Holivudo superžvaigždėmis ir panašiai paveikdama antraplanį aktorių kolektyvą, įskaitant Yasmin Finney, kurios proveržio vaidmuo kaip transgender artistės Elle Argent atvedė ją į Doctor Who. Praėjus beveik dvejiems metams po trečiojo sezono, Heartstopper istorija baigiasi ilgametražiu filmu, kuriame dėmesys skiriamas dabar 17- ir 18-metams Charlie ir Nick, kai jie naršo universiteto, tarptautinių metų ir artėjančios suaugusiosios gyvenimo etapus. Stoikiškesniam Nickui mintis palikti kartais trapų Charlie sukelia alkoholio priklausomybę, tuo tarpu Charlie persekioja pavydas. Įtampa jaučiasi didesnė, o filmavimo imasi ilgiau. Taigi, šiek tiek įtempta atmosfera persmelkia karštą vakarėlį. Kai visi yra paruošti septintam (ar aštuntam?) filmavimui, kažkieno telefonas nuskamba. Prieš tai įsivyrauja šalta tyla, kol Westmoreland sako: „Tai tikriausiai buvo mano vaizduotė!“ Aukščiau, šalia kambario su tuščiais buteliais, kai kurie aktoriai kviečiami trumpiems interviu. Kambaryje tuščia, išskyrus drabužių stelažą ir kelis švarkus. Jei tai būtų tikras vakarėlis, čia būtų vieta trumpam pagulėti. Connor ir Locke sėda į vietas, kol greitai kviečiami grįžti į filmavimo aikštelę repeticijai. Grįžę, jie atrodo šiek tiek išsekę nuo daugybės filmavimų – vėliau turėsime perlipti per Connor, kuris sugriuvo ant laiptų po dar vienos repeticijos. „Buvo momentų, kai jaučiau emocijų šuolius“, – sako Connor apie Heartstopper pabaigą. „Will [Gao, vaidinantis Tao, Elle nuolat besikeičiančio vaikino] ir aš neseniai filmavome paskutinę sceną kartu, ir aš pagalvojau: 'O, velnias, tai gana liūdna.' Šie personažai mums per metus daug reiškė, ir mes juos visada nešimės su savimi.“ Locke priduria: „Tai daugiau nei draugystė; tai šeima“, paminėdamas WhatsApp grupes tarp aktorių ir tai, kad jauni aktoriai gyveno kartu filmavimo metu antrame ir trečiame sezone. „Žinau, kad šie žmonės visada bus mano gyvenime.“ Kai vėl susitinkame – po 11 mėnesių Netflix biure Londone, filmas paruoštas išleidimui – Connor ir Locke vis dar nesupranta, kad tai baigėsi. „Heartstopper pakeitė mano gyvenimą kiekvienu aspektu“, – sako Locke, kuris anksčiau niekada nebuvo vaidinęs, tačiau 2024 m. tapo Marvel visatos dalimi per televizijos serialą Agatha All Along. „Aš negalėčiau gyventi Londone būdamas 22 metų be to. Aš nebūčiau aktorius. Mano gyvenimas būtų visiškai kitoks.“ Nors Locke vis dar atrodo labai panašus į Charlie, tik su stilistu, Connor, taip pat 22 metų, beveik neatpa

2026-07-10 03:00

Filmo „It Ends With Us“ režisierius Justinas Baldoni ir jo žmona Emily pasidalijo penkių minučių trukmės Instagram vaizdo įrašu apie „traumuojančią“ patirtį. Justinas Baldoni pirmą kartą kalbėjo apie savo teisinį ginčą su Blake Lively. Penkių minučių vaizdo įraše, nufilmuotame su žmona Emily, Baldoni kalbėjo apie „teisybės ir skausmo“ jausmus, kuriuos, jo teigimu, pora patyrė per metus trukusį teisinį ginčą su jo „It Ends With Us“ kolege. „Mes viešai nekalbėjome gerą pusę pastarųjų dviejų metų, ir tai ne todėl, kad neturėjome ką pasakyti, nes Viešpats žino, kad turėjome“, – sakė Baldoni. „Bet ... tiesiog nesijautė, kad tai būtų tinkamas laikas.“ Jis pridūrė, kad ši patirtis išmokė porą draugų, šeimos ir tikėjimo svarbos: „Dėkingumas mus išgelbėjo.“ Baldoni ir Lively metų ir pusės trukmės teisinis ginčas baigėsi gegužės 4 d., kai abi šalys sutiko sudaryti taikos sutartį dėl Lively ieškinio dėl sutarties pažeidimo, keršto ir pagalbos keršto byloje. Sutartis užtikrino, kad byla nebus nagrinėjama teisme. Lively birželio pabaigoje pateikė ieškinį dėl daugiau nei 8 mln. dolerių teisinėms išlaidoms iš Baldoni ir jo studijos; Baldoni turi iki liepos 13 d. arba apskųsti jos reikalavimą, arba sumokėti nurodytą sumą. „Mes turėjome kovoti su tiek daug dalykų ir bandyti suprasti tiek daug dalykų“, – sakė Emily Baldoni. „Kaip galėjo kažkas tokio nutikti? Jau nekalbant apie tai, kad tai buvo apsimetama kova už moteris. „Tiesa yra ta, kad realybė yra ta, jog mes kaip šeima patyrėme daug traumos.“ Baldoni taip pat padėkojo savo rėmėjams, kurie stovėjo šalia jo per teisinį ginčą. „Tiek daug jūsų, kurie, kai neturėjome balso, buvote mūsų balsas“, – sakė jis. „Tiek daug jūsų turėjo įžvalgumo, ir jūs pasitikėjote savo intuicija. „Jūs skyrėte savo laiką, kad kovotumėte už mus. Ir „ačiū“ atrodo nepakankamai.“ Emily Baldoni nurodė, kad pora toliau dalinsis savo istorijos puse. „Yra dar tiek daug ką pasakyti“, – sakė ji. „Tas laikas ateis, bet kol kas mes koncentruosimės į gijimą, laiką su savo vaikais ir gyvenimo džiaugsmą.“ „The Guardian“ kreipėsi į Lively atstovą dėl komentaro.