Kino naujienos

2026-08-30 15:00

"Senieji mėgstamiausi, tokie kaip Šonas Avinas, Dune, Džeinė Ostin ir Godzilla, prisijungia prie Šarlio de Golio, valstiečių sukilimo ir queer tapatybės Ispanijoje. Peržiūrėkite mūsų nepamirštamus rudens meno rekomendacijas čia. Didžioji technologija keliauja į Holivudą: ar Silicio slėnis pasiruošęs sidabrinio ekrano išbandymui? Visi išleidimo datų yra JK ir gali keistis. Viljamas Defoe įprastai atrodo griežtas ir poetiškas šioje studijoje apie beveik pensininką paštininką, kuris, pasirodo, kadaise buvo žinomas beatnikų poetų, tačiau neturėjo ilgalaikio pripažinimo, ir dabar jį atrado nauja literatūrinė hipsterių karta. Režisierius Kentas Jonesas, adaptuojantis Arthuro „La Ronde“ Šniclerio novelę, ilgą laiką vadovavo Niujorko kino festivaliui; jis gali tikėtis vėlyvos šlovės. AP 2023 m. rugsėjo 4 d. Grant Gee stilingai monochrominiame, šaltai sudėliotame muzikinėje biografijoje randa didįjį džiazo pianistą 1961 m. krizės taške, gedinčią savo bosisto, kovojančią su demonais, skausmingai liekną ir heroino priklausomą – ir gyvenančią su savo tėvais, kol bando atsikratyti priklausomybės. Bilas Pulmanas ir Lorė Metcalf puikiai vaidina poną ir ponia Evans, o Andersas Danielsenas Lie vaidina kankinamą menininką, kuris yra ant muzikos istorijos slenksčio. LP 2023 m. rugsėjo 11 d. Jei palauksite pakankamai ilgai, viskas bus kuriama tęsinio, tačiau ne visi jie įvyksta. Šis, beveik atsitiktinai, turi: Sandra Bullock ir Nicole Kidman puikiai įvertinta 90-ųjų raganų pasaka, su lygiomis įgalinimo ir romantikos dozėmis, atkeliauja į kino teatrus. Bullock ir Kidman grįžta po ketvirčio amžiaus, o jaunesniąją kartą atstovauja Džois King ir Maisie Williams. AP 2023 m. rugsėjo 11 d. Dar viena vėlyvojo laikotarpio aktorystės meistriškumo pamoka iš Tomo Courtenay šokiruojančiame Lance Hammerio dramoje. Courtenay vaidina Martiną, kurio žmona (Anna Calder-Marshall) kenčia nuo demencijos. Jis bando išlaikyti jų ryšį gyvą per seksą. Bet ar ji gali sutikti? Ar tai išprievartavimas? Jos dukra iš ankstesnės santuokos, kurią vaidina Juliette Binoche, tikrai taip mano, nustatydama sceną širdį draskančiai emocinei konfrontacijai. AP 2023 m. rugsėjo 18 d. Nacionaliniai herojai neatrodo labiau simboliniai nei Šarlis de Golis, karo pasipriešinimo lyderis, tapęs taikos laikų valstybės vyru. Tai antrasis dviejų dalių filmo epizodas, kuriame Simonas Abkarianas vaidina legendinį generolą, kai didėja pastangos išlaisvinti Paryžių antrojo pasaulinio karo pabaigoje. AP 2023 m. rugsėjo 18 d. Visi mėgstamiausi avinai grįžta su Helovino epizodu, praėjus 11 metų po Šono Avino filmo (šedevro) ir Farmageddon (puikus). Šis plastilino mišinys tarp Frankenšteino ir Keistosios mokslo mato Šoną, verdantį gėrimą, kad padidintų moliūgus prieš rudens mugę, kol ūkininkas kreipiasi į plaukų atstatymo losjoną, kad surinktų drąsos pakviesti veterinarą į pasimatymą. Tikimės, kad dvi buteliukai nesusimaišys... Catherine Shoard 2023 m. rugsėjo 18 d. Po trisdešimt vienerių metų nuo Emmos Thompson greito, šmaikštaus požiūrio į Ostin klasikinį kūrinį – vis dar labai mylimą šiandien – Georgia Oakley (Blue Jean) pateikia versiją Instagramo amžiui, pilną Hamnet tipo siūlų ir daugybę kadrų su moterimis laukuose, artimais kadrais su vabzdžiais. Daisy Edgar-Jones vaidina Elinor, Esmé Creed-Miles – Marianne, George MacKay – Edwardą Ferrarsą, o Frank Dillane – piktadarį Willoughby. CS 2023 m. rugsėjo 25 d. Mes beveik praradome Nicolas Winding Refn prieš kelerius metus, kai danų enfant terrible turėjo širdies problemų. Laimei, visų mėgstamas sadomazochistinis švelnumas grįžta su sci-fi, nustatytu keistai miglotame futuristiniame metropolis, kurį persekioja „mirtina ir iššūkių pilna bū

2026-08-30 09:00

"Jų magnatai yra puikūs dramų herojai, o laukimas artėjančių filmų „Socialinis išbandymas“ ir „Dirbtinis“ yra didžiulis. Tačiau kiti projektai nesugebėjo pasiekti sėkmės, nes kino pramonė vis labiau kolonizuojama IT imperijų. Tom Cruise, Olivia Colman ir Rocky sugrįžimas: geriausi 2026 metų rudens filmai. Visus mūsų nepražiopsotinus rudens meno rekomendacijas rasite čia. „Žinau, kad yra lengvesnių priešų, kuriuos galima sukurti“, - sako technologijų žurnalistas Jeremy Allen White savo kolegai naujame „Socialinio išbandymo“ anonsuose. „Mafija būtų lengvesnis priešas“, - atsako kolega. Jie kalba apie Marko Zuckerbergo Meta, tačiau galėtų kalbėti ir apie didžiąsias technologijas apskritai. Kaip žada „Socialinis išbandymas“, aišku, kad šie žmonės nėra mūsų pusėje – „mes“ yra visa žmonija, išskyrus milijardierius technologijų valdovus ir jų draugus. Tačiau Holivudui, kuris mėgsta aiškiai apibrėžtus blogiukus, pavyko vos kelis kartus smogti technologijų pramonei. Dabar ji atsidūrė mirtinai pavojingoje situacijoje, kai gali būti absorbuota. Ar per vėlu kovoti atgal? „Socialinio tinklo“ pirmtakas, „Socialinis tinklas“, parodė, kaip tai daroma. Filmas buvo dinamiškas, jaudinantis ir pilnas keistesnių nei gyvenimas personažų – ypač jaunojo Zuckerbergo, kurį vaidino Jesse Eisenberg, kaip nepaprastai protingo magnato, kurio misija sujungti pasaulį, buvo akivaizdžiai priešinga jo socialiniams trūkumams. Režisierius David Fincher ir bendraautorius Aaron Sorkin sukūrė komercinį ir kritinį hitą, laimėjusį tris Oskarus. Tačiau didelė dalis to, kas padarė „Socialinį tinklą“ sėkmingą, ir kas daro jo tęsinį tokiu grėsmingu, yra tai, kad jis buvo apie tikrą Silicio slėnį, kur dauguma neseniai sukurtų pramogų pasirodė nesėkmingos. Nuo to laiko turėjome daug nuvylančių satyrų su fiktyviais technologijų magnatais. Pavyzdžiui, Jesse Armstrongo „Mountainhead“, kur keturi broligarchai dalijasi pasauliu iš aukštai. Arba įvairūs keisti technologijų titanai filmuose „Don’t Look Up“ (Mark Rylance), „Knives Out: Glass Onion“ (Ed Norton), „Alien: Earth“ (Samuel Blenkin) ar „The Circle“ (Tom Hanks). Šie filmai šiek tiek karikatūriškai vaizdavo tikrus asmenis, tokius kaip Zuckerbergas, Elon Musk ir Steve Jobs, tačiau kodėl rinktis užslėptą satyrą, kai tikras Silicio slėnis yra toks pilnas dramų, incidentų ir giliai keistų, dažnai siaubingų, dabar pasaulyje žinomų asmenybių? „Socialinis išbandymas“ tikrai turi daug medžiagos: per 16 metų nuo pirmo filmo, įvairūs socialiniai, emociniai ir politiniai nuostoliai buvo priskirti Meta/Facebook, o pats Zuckerbergas tapo dar keistesnis/siaubingesnis/žinomesnis – ir todėl puikus impersonacijai. Jeremy Strong, pakeisdamas Eisenbergą, tikriausiai tikisi apdovanojimų. Sorkino rašytas ir režisuotas tęsinys koncentruojasi į informatorių Frances Haugen (Anora’s Mikey Madison), kuris nutekino įmonės machinacijas žiniasklaidai. Teismo drama, žodžių kova, šiek tiek socialinio teisingumo – tai atrodo labai Sorkino stiliuje. Kitas iš tikrųjų įvykusio dramatiško filmo turi panašų potencialą, tačiau taip pat pabrėžia realius pavojus, susijusius su tiesioginiu didžiųjų technologijų iššūkiu. Luca Guadagnino „Dirbtinis“ dramatizuoja tikrą OpenAI sagą, ir vėl tai yra sultingesnė istorija nei bet kuri fikcija, koncentruojantis į apgaulingą CEO Samą Altmaną (Andrew Garfield) ir daugelį priešų, kuriuos jis sukūrė, įskaitant Muską (Ike Barinholtz – puikus pasirinkimas) ir OpenAI valdybą (Monica Barbaro, Cooper Hoffman ir Yura Borisov, tarp kitų), kurių pastangos išstumti Altmaną garsiai nepavyko. Scenarijus buvo apibūdintas kaip „Socialinis tinklas ant steroidų“. Tačiau gyvenimas nemėgsta, kai menas jį imituoja. Šių metų birželį „Dirbtinio“ prodiuseriai, Amazon MGM Studios, staiga atmetė baigtą filmą, teigdami, kad jis būtų „geriau pateiktas, jei jį išleistų kita studija“. Prieš

2026-08-30 03:00

"Kaip provokuojanti menininkė, naudojanti seksą kaip galią, aktorė yra elektrizuojanti, tačiau rašytojo-režisieriaus sugrįžimas prie savo campy, ryškių spalvų šaknų yra daugiausia nuviliantis. Nors Sundance tradiciškai orientuojasi į amerikiečių kino ateitį, šių metų festivalio programa labiau orientuota į praeitį. Dėl įkūrėjo Roberto Redfordo netekties ir daugelio filmų, kurie čia buvo pristatyti per metus, kyla nostalgiškų jausmų. Be daugiau retrospektyvinių seansų nei įprasta, net ir nauji filmai turi senosios Sundance prisilietimą. Atidarymo dieną Rachel Lambert mažo miestelio drama „Carousel“ priminė ramias, personažų varomas indie juostas iš 90-ųjų pabaigos ir 00-ųjų pradžios, o tada, penktadienį, kupiname premjerų, „Aš Noriu Tavo Sekso“ sugrąžino mus į provokacijų erą, kurią kūrė maištininkai, kitaip sunkiai rastų vietą pramonėje. Tai naujas filmas iš Gregg Araki, režisieriaus, kuris buvo šios bangos priešakyje, vieno iš labiausiai mylimų Sundance enfant terribles. Jis čia pristatė daugumą savo filmų, nuo „heteroseksualaus filmo“ „The Doom Generation“ iki savo magnum opus „Mysterious Skin“, visų laikų stoner komedijos „Smiley Face“ ir 2014 metų nesėkmingos dramos „White Bird in a Blizzard“, tai buvo jo paskutinis filmas iki šiol. Pristatydamas ilgai lauktą sugrįžimą, Araki, trumpai apžvelgęs dešimtmetį, praleistą kuriant filmą, buvo toks jaudintis, kokio ir tikėtasi iš filmo, pavadinto „Aš Noriu Tavo Sekso“, kurį prieš pristatymą apibūdino kaip „sugrįžimą į formą“. Tai tikrai sugrįžimas prie to, už ką jį žino dauguma – ryškios spalvos, nevaržomas seksas, šėlstantis siužetas – tačiau trūksta to užkrečiamo energijos jausmo. Elementai yra čia, bet niekas jų tikrai neįgyvendina, tik miglota viltis, kad galbūt nostalgija gali būti pakankama. Kurį laiką taip ir buvo. Araki nebuvo nuvedęs mūsų į šią linksmą, kičinę teritoriją nuo 2010 metų, kai pasirodė jo chaotiškas kolegijos kulto filmas „Kaboom“, ir stebėdami, kaip Cooper Hoffman ir švelnus Mason Gooding padeda sukurti makštį iš kramtomos gumos, sunku nesijaudinti dėl to, ką Araki galėtų pasakyti apie dabartinį momentą. Prieš suprasdami, kad atsakymas yra „ne tiek daug“, mūsų viltis pakyla dėl elektrizuojančios Olivia Wilde buvimo, dažnai netinkamai naudojamos ar nesuprastos aktorės, kurią Araki palygino su „senosios žvaigždės“ kaip Ingrid Bergman ar Greta Garbo. Nors gali būti sunku įsivaizduoti, kad kuri nors iš šių moterų teptų lubrikantą ant dildo, kad įdėtų jį savo asistento užpakalyje, jos magnetiškas senosios mokyklos femme fatale patrauklumas, kaip ji vaidina provokuojančią menininkę Eriką Tracy, iš karto prikausto kiekvieno akį, kai ji įeina į kambarį. Vienas iš jos daugelio gerbėjų yra naujas asistentas Elliot (Hoffman), seksualiai nepatyręs jaunuolis, kurį ji lengvai užuodžia ir greitai ima po savo sparnu, kaip mokinį. Jis tampa jos sub, žaislu, kurį galima užrišti akimis, „pegged“ ir mušti, kai tik ji nori, jaudinanti nauja pasaulis jam, įstrigusiam su nuobodžia, sekso neturinčia mergina (Charli xcx, šiek tiek plokščia). Araki, išmintingai pakeitęs jų lyčių vaidmenis po #MeToo, naudoja jų skirtingus amžius ir seksualines istorijas, kad pakomentuotų nuolatinį konfliktą, pagrįstą plačiai paplitusiomis stereotipinėmis nuostatomis apie geidulingus milenijus ir drovius Z kartos atstovus, aiškiai išdėstytą ankstyvame pokalbyje tarp jų (Erika skundžiasi Elliott kartos „retro seksualine neigiamybe“). Erika taip pat pavargusi nuo politinės korektiškumo, sukioja akis į „woke policiją“ ir mėgaujasi žemindama jaunesnį vyrą, kad primintų jam apie jo žemą instinktą. Tačiau nors Araki aiškiai pateikia savo mokslinę tezę, jis neturi daug daugiau, ką pridėti ar išplėsti. Seksualinis santykis tarp

2026-08-29 21:01

Nepaisant įtikinamų pasirodymų ir hygge, gotikos bei Šiaurės noir elementų panaudojimo, ieškoti įtikinamos siužeto linijos ar personažų įžvalgų bus bevaisis. Šis Danijos trileris, paremtas 2017 metų Anna Ekberg romano (iš tikrųjų tai vyrų rašytojų duetas) motyvais, sujungia įvairius elementus: hygge ežero melodramą, dvarų gotiką ir Šiaurės noir korupciją. Tačiau ši chaotiška struktūra nesugeba paslėpti, kad tai yra primityvus ir paviršutiniškas trileris, kuris, nepaisant gerų pasirodymų, neišsiaiškina savo personažų gylio, nei pasiekia teminių aukštumų. Taip pat verta, kad siužeto policija atliktų griežtą tyrimą. Nepaisant amnezijos, kuri neleidžia Louise (Natalie Wolfsberg Madueño) prisiminti savo gyvenimo prieš tai, kai ji pradėjo dirbti idiliškoje Norvegijos kaimo kavinėje, ji ruošiasi susituokti su kriminaliniu rašytoju Joachim (Pål Sverre Hagen). Kai turistas kreipiasi į ją kitu vardu, ji pakankamai sukrėsta, kad pasidarytų DNR testą; jis patvirtina, kad ji iš tikrųjų yra Helene Söderberg, Danijos laivybos paveldėtoja, laikoma mirusia, turinti vyrą ir sūnų namuose. Iš pradžių ji buvo rasta paslėpta krovininiame laive, kur pateikė ID kortelę – Louise Anderson – kurią valdžios institucijos priėmė. Dabar, norėdama atgauti savo tapatybę, ji apsilanko pas įmonės vadovą Edmund (Claes Bang), savo buvusį partnerį. Atvirai kalbant, neatrodo įtikinama, kad Helene tiek ilgai nesidomėjo savo praeitimi – ypač atsižvelgiant į tai, kad jos amnezija buvo tokia visiška. Režisierė Barbara Topsøe-Rothenborg veda ją į dar neįtikinamesnį stilių, kai ji tyliai vaikšto po savo buvusią prabangią egzistenciją, o Norvegijoje Joachim ieško tiesos, naudodamas Google. Yra per daug laisvų ir pernelyg patogių atskleidimų, tokių kaip metinis leidinys su išplėšytais puslapiais, nerūpestingai paliktais konglomerato, kuris sėkmingai išvalė savo nešvarius skalbinius internete. Tuo tarpu Helene atmintis atrodo atsigauti tik akimirkose, reikalaujančiose tolesnio paaiškinimo. Nors Edmund klastingumas patvirtinamas anksti, jo manipuliacijos didžiąja dalimi netenka reikiamo psichologinio įtampos, kiek Topsøe-Rothenborg stengiasi išpūsti viską, kas vyksta po jo gotikiniais stogais. Ji renkasi lengvą šifravimą, pavyzdžiui, jo motiną, panašią į ponia Danvers (Stina Ekblad), besisukiojančią laiptų viršuje, o ne prasmingai nagrinėja Edmund pažeistą psichiką ar siūlo daugiau nei paviršutinišką įsitraukimą į žmonių prekybos temą, kuria remiasi visa ši istorija. Madueño yra užjaučiantis pagrindinis veikėjas, o Bang išradingai naudoja švelnumą kaip ekstremalios pyktis uždangą. Tačiau juos nuslopina chaotiškas siužetas, kuris netrukus nesukels rūpesčių Stieg Larsson ar Jo Nesbø. Paslaptinga moteris pasirodys Netflix platformoje nuo rugpjūčio 28 dienos.

2026-08-29 15:00

"Tėvas ir sūnus priversti susivienyti, kad surastų serijinį žudiką pigiai pagamintame ir vis labiau nuobodžiame trileryje. Nors Robertas De Niro pasirinkimai nebuvo geresni nuo 2000-ųjų vidurio (praėjusiais metais jis pasirodė Scott Eastwood filme ir „Alto Knights“), jo naujausias darbas atrodo ypač prastai, grąžindamas mus į tą prakeiktą laikotarpį. „Šnabždesių žmogus“, filmas, kurio pavadinimas atskleidžia jo kvailumą, galėjo būti išleistas tarp baisaus klono siaubo „Godsend“ ir įsivaizduojamo draugo trilerio „Hide and Seek“. Tai žemos klasės projektas, kuris suteikia aktoriui didelį čekį, o žiūrovams – galimybę pasnausti. Filmas pilnas serijinių žudikų, dingusių vaikų, naktinių garsų ir daugiau įsivaizduojamų draugų, ir nors pradžioje galima rasti šiek tiek smagaus chaoso, viltis pasiekti kažką labiau išprotėjusio ar bent jau netikėto greitai išgaruoja. Filmas paremtas britų autoriaus Alex North romanu, kurį 2019 m. perskaitė pakankamai žmonių, kol jis buvo perimtas Netflix. Laimei, jis buvo adaptuotas į filmą, o ne į ilgą seriją, kaip dažnai nutinka su siužetą turinčiais romanai, tačiau net ir ploni personažai per mažiau nei dvi valandas atrodo sunkiai ištempti. Pagrindinis veikėjas yra Tom Kennedy (Adam Scott), nusikaltimų romanų rašytojas, grįžtantis į savo gimtąjį miestą su sūnumi Jake'u (kas sukelia nepatogių frazių, pavyzdžiui, „žinai, tavo mama visada norėjo, kad mes grįžtume į miestą, kuriame užaugome“). Tačiau jis grįžta kaip tik tada, kai laisvėje yra vaikus grobęs žudikas (oi!), kurį medžioja ambicinga, rimta detektyvė Amanda (Michelle Monaghan). Jos metodai primena tuos, kuriuos naudojo garsus ir dabar kalėjime sėdintis serijinis žudikas Frankas (Michael Keaton), kurį sučiupo dabar jau pensininkas detektyvas Pete (De Niro), kuris taip pat yra Tomo svetimas tėvas („šūdinė tėvas, bet geras detektyvas!“). Kai Jake'as dingsta, trijulė priversta bendradarbiauti. Turiu nostalgiją už tamsius post-„Seven“ bandymus atnešti dar kvailesnes serijinių žudikų istorijas į didįjį ekraną, nuo „Kiss the Girls“ iki „The Bone Collector“, kol „Saw“ franšizė pakeitė paslaptį ir įtampą į mėsa ir vidaus organus. Tačiau „Šnabždesių žmogus“ per daug apkrautas senovinėmis klišėmis – žudikas, kuris išsityčioja iš policijos, prastai apšviestas namas, gotikinė lopšinė, kartojama be galo, tėvas, imantis reikalų į savo rankas, ir per daug akivaizdus įtariamasis, kurį galima pavadinti ponas Raudonasis Herringas – visa tai yra imama pernelyg rimtai. Bet koks tikras, nostalgiškas atgalinis žavesys taip pat sugadintas baisaus Netflix vaizdo, kuris čia atrodo plokščiau ir pilkiau nei bet kada, o filmo, kurį jis bando priminti, blizgesys lieka praeityje. Tai nuobodus režisieriaus užsakymas Naujojoje Zelandijoje Jameso Ashcrofta, gaila po jo paskutinio filmo, gana įspūdingo trilerio „The Rule of Jenny Pen“, kuris pasižymėjo dviem įspūdingais vaidmenimis. Kaip ir Ashcroftas, De Niro yra visiškai išjungtas, tyliai murmėdamas pareiginius dialogus, tuo tarpu atrodydamas susikoncentravęs į tai, ką valgys vakarienei, o Scottas jaučiasi nepatogiai netinkamas, jo kitas sunkiai geriantis, fikciją rašantis vaidmuo šiais metais buvo žymiai efektyvesnis. Aktorius, tradiciškai siejamas su komedija, dažnai patenka į Steve'o Carello spąstus, painiodamas situacijų komedijos histrioniką su dramatiška isterija, todėl jo skausmas ir pyktis dėl sūnaus dingimo niekada tikrai nesijaučia (taip pat reikėtų stebuklingo pastiprinimo, kad parduotų kai kuriuos jo personažo neįtikėtinai kvailus sprendimus). Deja, paskutinėje dalyje trūksta tiek netikėtumo, tiek įtampos, o atskleidimas atrodo tik toks dėl kvailai neištirtos tyrimo linijos ankstesnėje filmo dalyje. Neišveng

2026-08-29 09:00

"Po dokumentinių filmų apie Davidą Bowie, Radiohead ir Joy Division, Grant Gee imasi biografinio filmo apie neramų ir tragišką amerikiečių pianistą. 1997 metais Grant Gee režisavo vaizdo klipą Radiohead singlui „No Surprises“, keturių minučių filme Thom Yorke mime dainą, uždengtas vandeniu pripildyto nardymo šalmo, atrodydamas, kad vos nesusigadino. Per tris dešimtmečius nuo to promo Gee sukūrė daugybę įvairių ilgametražių filmų apie menininkus: Radiohead, Davidą Bowie, Joy Division, Turkijos Nobelio laureatą Orhaną Pamuką, emigrantą vokiečių romanistą WG Sebaldą. Šie filmai dažnai yra impresionistiniai, sapniški meno, atminties, vietos ir keistų spaudimų, patiriamų menininkų gyvenime, tyrinėjimai. „Tai naratyvinė forma, kurią naudoju vėl ir vėl“, sako Gee. „Veikėjas pradeda vienoje būsenoje; krizė lėtai vystosi; žiūrovas stebi tą krizę forensiškai, bet empatiškai; krizė praeina; asmuo grįžta į kažką panašaus į pradinę būseną, bet transformuotą. Kas nors beveik nuskęsta, bet nesuskęsta. Ką tai jiems daro?“ Gee naujasis filmas „Everybody Digs Bill Evans“ taip pat yra menininko studija, tačiau šį kartą tai ne dokumentika, o naratyvinis filmas. Tačiau jis jaučiasi kaip fikcinis jo ilgalaikių susidomėjimų tęsinys. Tema yra Billas Evansas, džiazo muzikantas, kurio lyriška introspekcija padėjo pertvarkyti fortepijoną; jis buvo svarbus balsas Mileso Daviso „Kind of Blue“ ir žmogus, kuris į džiazą įnešė Debussy tipo romantizmą. Tačiau filmas nesiekia įprasto biografinio pasakojimo. Jis koncentruojasi į kelis 1961 metų mėnesius, kai Evansas buvo apimtas liūdesio po savo kontraboso muzikanto Scotto LaFaro mirties. „Visi mano filmai prasideda iš gerbėjo perspektyvos“, sako Gee. „Tai panašu į įsimylėjimą. Pradinis susidomėjimas virsta obsesija, kuri virsta noru sužinoti viską, ką gali apie temą. WG Sebaldo filme romanistas Rickas Moody naudoja frazę „teksto potraukis“, kuri man patinka. Tai apibūdina, kaip meno kūrinys gali priversti tave tęsti, meilę kažkam, kas nėra žmogus. „Innocence of Memories“ prasidėjo nuo to, kad įsimylėjau Stambulą ir norėjau pasinerti į muziejų, kurį sukūrė Orhanas Pamukas.“ Gee meilės istorija su Evansu prasidėjo nuo nuotraukos. „Ji yra senoje knygoje su nuotraukomis, kurią sukūrė didysis Lee Friedlander, iš 1961 metų pabaigos arba 1962 metų pradžios. Joje Billas sėdi prie fortepijono, o jo naujas kontrabosas ir būgnininkas šypsosi už jo, džiaugdamiesi, kad yra ten. Evansas yra centre, šis super šaunus, Ivy-League tipo vaikinas, tačiau jis atrodo persekiojamas, šokiruotas, susikaupęs. Tuo metu net nebuvau girdėjęs apie Billą Evansą, bet jaučiau, kad turiu sužinoti viską, ką galiu apie jį ir kodėl jis atrodo toks išsigandęs.“ Atsakymas atėjo iš „Intermission“, Oweno Martello romano apie Evansą. Įkvėptas tikrų įvykių, jis nagrinėja kelis mėnesius, kai liūdesio apimtas Evansas net negalėjo sėdėti prie fortepijono. Jis seka Evansą, kai jo brolis jį prižiūri Niujorke, vėliau jį prižiūri jo pensininkai tėvai Floridoje, prieš grįžtant į heroinu varomą gyvenimą Manhatane su savo mergina Ellaine. Adaptuodamas Martello romaną, Gee sako, kad jam patiko perėjimas nuo dokumentikos prie dramos. „Dokumentiniuose filmuose pripranti dirbti su bet kokia situacija, su kuria esi susidūręs. Neturi scenarijaus; tiesiog turi reaguoti į tai, ką sako tavo interviu dalyviai. Priešingai, kiekvienas kadras naratyviniame filme yra blokuojamas, gražiai apšviestas ir choreografuotas. Aš buvau apsuptas tiek daug nuostabių aktorių, fotografų ir dizainerių, kad turėjau mažai dėl ko jaudintis.“ Romane taip pat buvo pasiūlyta išeitis iš vieno konkretaus biografinio klišės. „Momentas, kai aš dažnai prarandu susidomėjimą, yra tada, kai jie pradeda rodyti aktorių

2026-08-29 03:00

"Šis aktorius ilgą laiką buvo mėgstamiausias Prancūzijos kino Adonis, todėl jo naujausias vaidmuo – kaip nepatrauklus, namuose sėdintis tėtis – yra dar labiau stebinantis. „Man patinka, kai žmonės juokiasi iš manęs,“ sako Louis Garrel vaizdo skambutyje iš savo lovos laive, plaukiančiame prie Korsikos krantų. Prancūzų kino žvaigždė guli ant pilvo, kartais pakeldamas nuogas kojas, sušukuodamas plaukus ir baksnodamas savo ūsus. Manau, kad žmogus, kurį jis mato nešiojamajame kompiuteryje priešais save, esu aš, tačiau esu beveik tikras, kad jis flirtuoja su savo atspindžiu. 43 metų Garrel, gimęs Paryžiuje, ir kamera dažnai kuria abipusį ryšį. Ilgos kojos, sušukuoti plaukai ir išraiškingas nosis – Garrel visą savo karjerą praleido kaip mėgstamiausias Prancūzijos kino Adonis, į kurį filmų kūrėjai kreipiasi, kai reikia seksualinio chaoso, kad sugriautų buržuazinius santykius ir paverstų juos drebantis trijulėmis. Jo proveržio vaidmuo 2003 metais buvo kaip seksualiai aktyvus studentas revoliucionierius, kuris įsitraukia į seksualinį ryšį tarp savo dvynės sesers (Eva Green) ir atvykusio amerikiečio studento (Michael Pitt) Bernardo Bertolucci filme „Sapnuotojai“. Nuo to laiko jis buvo patikimas kaip seksualus žavesys, kurio intensyvus žvilgsnis prikausto šokių aikšteles – žavėdamas dvi drauges Kanados režisieriaus Xavier Dolan filme „Širdies plakimai“ (2010), viliojant Angelina Jolie į romaną mados dramoje „Couture“ arba smarkiai puola vargšą Yves Saint Laurent biografiniame filme „Saint Laurent“ (2014), kur vaidino Karl Lagerfeld dandy draugą Jacques de Bascher. „Aš priešinuosi tam, nes žinau, kad geri aktoriai nesirūpina, kaip atrodo,“ jis teisina save. „Bet aš nesu toks geras aktorius.“ Tai yra aukščiausio lygio klaidinga nuolankumo forma. Jis kilęs iš aktorių ir filmų kūrėjų dinastijos, kurioje yra jo motina Brigitte Sy, tėvas (ir buvęs Velvet Underground dainininkės Nico meilužis) Philippe Garrel ir senelis Maurice Garrel, kurio patarimu jis pateko į ir baigė prestižinę Paryžiaus konservatoriją. Ekrane jis ne tik įkūnijo svajonių vyrus, bet ir Alfredą Dreyfusą, karalių Liudviką XIII, Robespierre'ą ir Jean-Luc Godard. Savo naujausiame filme Garrel daro tai, ką gali tik geri aktoriai: puikiai vaidina priešingai savo tipui. Komedijoje „Tiesiog iliuzija“ jis vaidina Yvesą, buvusį virtuvės prietaisų firmos vadovą, kuris neseniai prarado darbą, bet negali pasakyti šeimai. Atitinkamai filmo 80-ųjų priemiesčių Paryžiaus kontekste, Garrel plaukai čia yra pūsti, o ūsai labiau primena Ron Burgundy nei „Leopardas“ epochos Alain Delon. Jis vilki plačią smėlio spalvos paltą, kuris priverčia jį atrodyti taip, lyg jis būtų pasimetęs, kaip Monsieur Hulot, komiškas kasdienis žmogus Jacques Tati filmuose. Vienoje scenoje Yves naršo žurnalą svetainėje, kol jų daugiabučio prižiūrėtojas Monsieur Berger (Pierre Lottin) rodo Yveso žmonai Sandrine (Camille Cottin, žinoma iš „Skambink mano agentui“), kaip naudotis nauju kompiuteriu. Kai Berger, turintis ilgus plaukus, uždeda savo tatuiruotą ranką ant Sandrine rankos, kad padėtų valdyti žymeklį, ji džiaugsmingai juokiasi. „Jei darysi taip, Sandrine, jis judės.“ „Jis juda visur,“ ji atsako su šypsena. Yves, nustebintas atgarsių, kurie seniai dingo iš jo santuokos, skuba gesinti kibirkštis ir parodo Bergerui duris. Jei sumažinti Prancūzijos libertiną iki nerimaujančio trečiojo asmens nėra aktorystės pasiekimas, tai kas yra? „Kai buvau labai jaunas, vienas režisierius man pasakė, kad ekrane turi būti kaip gorila,“ sako Garrel. „Turi būti intensyvus ir žavus, bet visiškai neturėti savęs supratimo. Kai vaidinu tokį personažą, galiu daryti mažiau, žinai, modeliuoti. Man nesvar

2026-08-28 21:02

Jake teigia, kad jo tėvai „niekada nenustojo padėti“ jo broliui Nickui, kuris prisipažino esantis nekaltas dėl jų nužudymo Los Andžele. Jake Reiner pirmą kartą kalbėjo po tėvų, kino režisieriaus Rob Reiner ir jo žmonos Michele Singer Reiner, nužudymo, sakydamas: „Aš niekada nesuprasiu, kodėl tai įvyko.“ Reiner, kuris režisavo tokius filmus kaip „Princesė nuotaka“, „Tai yra Spinal Tap“ ir „Stovėk šalia manęs“, buvo rastas miręs kartu su Singer Reiner nuo tariamų durtinių žaizdų jų namuose Los Andžele gruodžio mėnesį. Jų 32 metų sūnus Nick Reiner buvo apkaltintas dviem pirmo laipsnio nužudymo atvejais ir prisipažino esantis nekaltas. Jei jis bus pripažintas kaltu, jam gali grėsti mirties bausmė. Prokurorai dar neatskleidė, ar sieks mirties bausmės. Jake ir Nick sesuo Romy Reiner, 28 metų, gyveno priešais savo tėvų namus ir atrado savo tėvo kūną. Kalbėdamas su KABC Los Andžele, 35 metų Jake Reiner prisiminė akimirką, kai išgirdo iš sesers po to, kai ji paskambino 911. „Romy man pasakė, kad mūsų tėtis miręs, o tada ji pridūrė: 'Aš negaliu rasti mamos',“ sakė Reiner. „Aš iš karto pateko į šoką. Mūsų tėvai turėjo besąlygišką meilę visiems trims. Aš niekada nesuprasiu. Man nesvarbu, kaip tai bus paaiškinta, man nesvarbu, kokie faktai pasirodys, aš niekada nesuprasiu, kodėl tai įvyko,“ jis sakė. Reiner teigė, kad prarado visus savo šeimos narius, išskyrus seserį. „[Nick] yra kalėjime. Tai tarsi aš fiziškai praradau savo tėvus, o tada Nickas buvo suimtas, dabar likome tik aš ir Romy, ir mes turime tai išgyventi patys,“ jis sakė. „Man tai pasireiškia pykčiu. Tai pasireiškia įpykimu, kaip tai buvo nesąžininga, kaip aš neturėjau galimybės įsikišti į tai, kas įvyko. Aš negalėjau to sustabdyti. Aš neturėjau pasirinkimo šiuo klausimu. Turiu tiesiog priimti šios situacijos realybę, ir man tai yra viena iš labiausiai erzinančių viso to dalių.“ Reiner KABC sakė, kad nesikalbėjo su savo broliu ir atsisakė pasakyti, ar norėtų tai daryti ateityje. Jis teigė, kad jo tėvai „niekada nenustojo padėti“ Nickui, kovojančiam su priklausomybėmis ir psichikos sveikatos problemomis. 2015 metų filmas „Being Charlie“, kurį Nickas parašė, o Robas režisavo, buvo laisvai paremtas Nicko gyvenimu. Reiner pridūrė: „Blogiausias liūdesys yra tavo paties, nes tu jį išgyveni, ir todėl, kad aš praradau savo tėvus tokiu būdu, nereiškia, kad tu prarandantis mylimą žmogų kitu būdu, nesijaučia taip pat devastuojančiai. „Negali to palyginti, nes tai, ką tu išgyveni, ir yra daug žmonių, kurie tai išgyvena, ir manau, kad pirmą kartą savo gyvenime aš juos matau.“ Jis pridūrė, kad aštuoni mėnesiai nuo tėvų mirties atrodė kaip „aštuoni metai“, pridurdamas: „Taip pat atrodo, kad tai buvo aštuonios minutės, nes kiekvieną akimirką, kai atsikeliu, man primenama mano realybė.“ Reiner balandžio mėnesį parašė Substack esė apie tėvų mirtį, sakydamas, kad situacija buvo „beveik per daug neįmanoma apdoroti“ ir „mano gyvenimo košmaras“.

2026-08-28 15:01

"Naujienos, kad Scottas dirba prie tęsinio savo 2017 m. neigiamai vertinamo filmo, kelia man nerimą, kad franšizė išseko savo šoką. Jei kuri nors mokslinės fantastikos saga atrodė beviltiška, tai buvo Alien franšizė. Per 38 metus po Jameso Camerono Aliens, kino kūrėjai sugalvojo kiekvieną įmanomą būdą, kaip nesukurti gero Alien filmo. Jie bandė nužudyti visus, kuriuos žiūrovai mylėjo, dar prieš atsidarant titrams, paliko Sigourney Weaver planetoje, kurią visiškai užpildė plikai nuskusti britų aktoriai, klonavo Ripley, kovojo xenomorphus su Predators, ir siuntė mokslininkus per visatą klausti milžiniško, pliko kosmoso kultūristo, kodėl jis juos sukūrė. Jie net išleido beveik 100 milijonų dolerių filmui, kuriame Michaelas Fassbenderis mokosi groti fleita. O tada 2024 m. pasirodė Fede Álvarez's Alien: Romulus, kuriame tikri xenomorphai persekioja tikrus žmones tikruose koridoriuose, aiškiai siekdami juos nužudyti arba į juos įdėti mažesnius xenomorphus. Dar geriau, po metų gavome Noaho Hawley’s Alien: Earth, kuris priminė, kad milžiniški, žudikiški kosmoso vabzdžiai iš tikrųjų yra mažiau baisūs nei technologijų trilijonieriai. Gyvenimas buvo geras, bet kaip ilgalaikiai franšizės gerbėjai, turėjome žinoti, kad tai ilgai netruks. Šią savaitę Ridley Scottas – kuris pradėjo visą saga su 1979 m. kultiniu Alien, bet dar nesukūrė gero tęsinio ar priešistorės – atskleidė, kad jis kuria tęsinį savo labai kritikuotam 2017 m. filmui Alien: Covenant. Jame turėtų sugrįžti Fassbenderio David, žudikiškas androidas, kuris galbūt pradėjo visus siaubus, kurie galiausiai tapo xenomorphais, savo genetiniais eksperimentais, ir kuris paskutinį kartą buvo matomas vairuojantis kolonijinį laivą, pilną miegančių kolonistų ir žmogaus embrionų, į didžiąją kosminę erdvę. Pasak 88 metų kino kūrėjo, naujasis filmas detaliai aprašys, kaip David sukuria, Scotto žodžiais tariant, „drąsų naują pasaulį sau“. Daugiau siužeto detalių kol kas neskelbiama, tačiau britų režisierius pastebėjo, kad AI „gali išprotėti“ ir, kai tai nutinka, jie yra „kaip bomba“. Tai ne pirmas kartas, kai Scottas kalba apie Covenant tęsinį. Filmo reklamos metu jis teigė, kad tęsinys jau rašomas ir kad jis pradės filmavimą per 14 mėnesių. Jis taip pat pasiūlė, kad galėtų sukurti net šešis Alien priešistorės filmus, kurie galiausiai vestų prie originalaus Alien. Praėjus aštuoneriems metams ir nesukūrus priešistorės, Scottas paskelbė, kad jis „padarė pakankamai“ su franšize ir tikėjosi, kad ji tęsis be jo. Dabar jis, atrodo, grįžo prie ankstesnio požiūrio. Dalis problemos yra ta, kad, kartu su Alien: Earth antruoju sezonu, jau kuriamas tęsinys Romulus. Álvarez ir jo bendraautorius Rodo Sayagues baigė filmo scenarijų, kurį Álvarez gamins (kartu su Scottu), kol kitas režisierius perims. Tai leidžia Alien siekti trijų skirtingų ateities vizijų vienu metu: Hawley korporatyvinis košmaras mažame ekrane, Romulus minimalistinis išgyvenimo siaubas ir Scotto pranašiška, pusiau teologinė androidų opera. Iš šių trijų požiūrių tik vienas jau buvo išbandytas du kartus, ir susidomėjimas mažėjo. Tačiau Scottas, atrodo, vis dar pasiryžęs užbaigti klausimų, kuriuos franšizė dabar sėkmingai ignoruoja, atsakymą. Teisybės dėlei, Fassbenderio David yra vienas iš Alien įdomiausių antagonistų, tačiau jis buvo pagrindinis traukos centras dviejuose filmuose, kurie mažai pateikė argumentų trečiajam. Jei iš tikrųjų reikia jį pamatyti dar kartą, aukštos klasės televizijos šakos tikrai suteiktų pakankamai erdvės užbaigti jo istoriją. Aštuonios valandos turėtų būti pakankamai, kad net David galėtų baigti save paaiškinti, o dauguma Alien gerbėjų žiūrėtų iki galo. Bet dar vienas filmas, kuriame David cituoja poeziją ir tobulina savo kiaušinių kolekciją, kol dar viena nesąmoninga

2026-08-28 09:01

"Dave Franco ir O’Shea Jackson Jr. vaidina kvailą kelionių komediją, kuri yra pakankamai aštri, kad išlaikytų jūsų dėmesį. Idiots pristatomas kaip sugrįžimas prie šiurkščių bro komedijų, tokių kaip Pineapple Express ir The Hangover, ir maždaug per vidurį filmo pasirodo vizualinė komedija, susijusi su kūno funkcijomis, kuri yra tokia atstumianti, netikėta ir genialu, kad prilygsta joms. Akimirkai buvau perkeliamas atgal į tą džiaugsmo ir pasibjaurėjimo mišinį, kurį jaučiau žiūrėdamas 90-ųjų Farrelly Brothers filmus, kai buvau per jaunas: Kaip tai leidžiama? Režisierius Macon Blair (I Don’t Feel at Home in This World Anymore, The Toxic Avenger) apibūdina filmą kaip „rimtų kvailių kelyje komediją“, ir nors šis R kategorijos nepriklausomas filmas negali visiškai įgyvendinti šio viliojančio pažado, jame pakanka testosterono kupino pažeidimo, kad laikas prabėgtų greitai. Dave Franco vaidina Marką, kvailį su kaklo tatuiruote, kuris savo draugams rodo meilę, juos muša per žandų. Kai jis gauna kvietimą palikti savo darbą skambučių centre – kurį jis dirbo žaisdamas kraupius vaizdo žaidimus ir slaptai gerdamas viskį prie stalo – jis susivienija su Davis (O’Shea Jackson Jr.) dėl abejotino darbo, susijusio su paklydusių paauglių transportavimu į reabilitaciją. Pirmasis jų uždavinys yra Sheridan (Mason Thames), nuotaikingas influenceris, kuris išgarsėjo žaisdamas žiaurius pokštus su žmonėmis, panašiai kaip neoriginalus Jake Paul. Kaip ir Harold & Kumar, kelionė yra akivaizdi, bet veiksminga Idiots laisvos formos, THC pripildytos pasakojimo metodikos, leidžiančios trio šokinėti nuo kaimo restoranų iki prastų motelų ir netgi į slavų močiutės svetainę, kol Sheridan bando sutrukdyti savo kelionei į reabilitaciją. Filmas buvo kuriamas daugiau nei dešimtmetį, tačiau sunku atsispirti pagrindinių aktorių natūraliai jaučiamai chemijai. Tai galbūt dėl to, kad jie anksčiau dirbo kartu įvairiose konfigūracijose: Jackson ir Franco trumpalaikėje Quibi TV laidoje The Now; Franco ir Thames filme 2025 Regretting You. Jackson ypač įsimintinas kaip švelnaus širdies sukčius, kurį vaidino filme Ingrid Goes West, o Kiernan Shipka pavogia daugumą savo scenų kaip kieta rytų Europos striptizo šokėja, kuri prisijungia prie grupės po to, kai jie pasinaudoja jos ... paslaugomis. Aš, žinoma, kalbu apie šokį ant kelių, kuriam skambant sunkiojo metalo muzikai, Shipka žiūri į Franco taip, tarsi degintų skylę į jo sielą. Aktorių stiprybė leidžia Macon filmui išsisukti su keletu laimingo kvailumo akimirkų, pavyzdžiui, kai Davis gauna pamokymą iš savo pastoriaus, kurį vaidina Killer Mike, už tai, kad į kino teatrą nuvedė vaikų grupę, kad pamatytų filmą su visiškai atvirais „dongs“ kadrais. (Filmas pasirodo esąs Lars Von Trierio Antichrist.) Sheridan turi keletą puikių frazių, parodijuojančių sugedusių smegenų žargoną iš lookmaxxing forumų: personažas iš esmės yra Clavicular atstovas, šaipydamasis „tu esi beta cuck trash“ vienam priešininkui. Yra erdvės šiek tiek daugiau įžvalgos apie interneto įtakos siekimo psichologiją nei Idiots pateikia: jis turi daug mažiau pasakyti apie tai nei tamsios komedijos, tokios kaip Quentin Dupieux The Piano Accident, ar net Ingrid Goes West. Vis dėlto malonu matyti, kaip Sheridan susiduria su savo pasirinkto šlovės kelio pasekmėmis, kai filmas virsta visišku muštynių chaosu dėl susidūrimo su crustpunkų gauja, kurią vadovauja Peter Dinklage kaip Karl „Koko“ Sandoz, ir Nicholas Braun, vaidinantis norintį reperį su veido tatuiruote ir auksiniais griliais. Augant įtampai, filmas tampa vis labiau painus, ir Idiots pradeda jaustis, lyg suktųsi ratu. Esu tikras, kad režisierius Blair nesitikėjo, kad tokia mikro platinimo kompanija kaip IFC paims šį filmą – tikriausiai jis įsivaizdavo platesnį išleidimą, panašų į Franco Neighbors, atsižvelgiant į palyginti žinomus aktorius, vaikišką humorą (komplementari) ir tai