Kino naujienos

2026-10-15 21:01

Gerai žinomas centrinis Londono kino teatras, kuris buvo grasinamas uždaryti nuo 2025 metų sausio, užsitikrino 25 metų nuomos sutartį be nutraukimo sąlygos su dabartiniais nuomotojais. Šventasis Prince Charles repertuarinis kino teatras Londono Leicester aikštėje paskelbė, kad grėsmė uždaryti buvo atremta pasirašius naują 25 metų nuomos sutartį su nuomotojais. Socialiniuose tinkluose paskelbtame pranešime, pavadintame „Jūs išgelbėjote PCC“, kino teatras teigė, kad „po 21 mėnesio neaiškumo džiaugiamės galėdami užtikrinti kino teatro ateitį“ ir kad jie „pasirašė naują 25 metų nuomos sutartį be nutraukimo sąlygos, užtikrinančią, kad mūsų projektoriai veiks dar daugelį metų“. Kino teatras taip pat išreiškė dėkingumą už „daugelio žmonių paramą, įsipareigojimą ir tikėjimą“. 2025 metų sausį Prince Charles pateikė peticiją, teigdamas, kad jo nuomotojas, Zedwell LSQ Ltd (priklausantis plėtotojui Criterion Capital), bandė „išstumti mus iš pastato“, reikalaujant nutraukimo sąlygos nuomos sutartyje, kuri turėjo būti atnaujinta 2025 metų rugsėjį. Nutraukimo sąlyga leistų Zedwellui pranešti kinui apie šešių mėnesių laikotarpį, jei jis turėtų kitų planų dėl šio sklypo. Tuo metu Criterion Capital neigė, kad bandė gąsdinti ar pakenkti kinui. Tačiau šios naujienos sukėlė didelį palaikymą iš filmų gerbėjų ir pramonės atstovų, įskaitant aktorių Paulą Mescalą ir režisierius Danny Boyle, Robert Eggers, Christopher Nolan ir Edgar Wright. Pastatas buvo atidarytas kaip gyvas teatras 1962 metais, tačiau 1969 metais, po to, kai jį įsigijo Star Cinema tinklas, buvo paverstas kino teatru ir vėliau rodė suaugusiųjų filmus. 1991 metais jis tapo repertuariniu kino teatru su sumažintomis bilietų kainomis. 2025 metų gegužę Prince Charles buvo pripažintas bendruomenės vertybe Westminster miesto tarybos. Ben Freedman, Prince Charles savininkas, pareiškė: „Mūsų kino teatras reiškia labai daug mūsų komandai, mūsų auditorijai ir platesnei meno bendruomenei. Turėdami šią saugumą, turime pasitikėjimą investuoti į kino teatro ateitį ir toliau teikti namus filmų mylėtojams. Džiaugiamės pasiekę abiem pusėms tinkamą susitarimą, kuris, svarbiausia, leidžia mums su tikru pasitikėjimu ir džiaugsmu žvelgti į kitą Prince Charles kino teatro skyrių.“ Vaqas Farooq, Criterion Capital generalinis direktorius, sakė: „Džiaugiamės, kad sutarėme dėl sąlygų, kurios užtikrina [Prince Charles] ateitį... Ypač džiaugiuosi, kad kartu sugebėjome išspręsti sudėtingas problemas ir rasti teisingą sprendimą abiem pusėms. 25 metų įsipareigojimas suteikia tikrą saugumą kinui ir jo gerbėjams, ir džiaugiamės galėdami tęsti mūsų partnerystę dar daugelį metų.“ Farooq pridūrė, kad nuomotojai planuoja plėtoti viešbutį pastato viršutiniuose aukštuose. Nuomos problemos taip pat yra priežastis, dėl kurios kyla grėsmė kitam svarbiam nepriklausomam kinui, Ultimate Picture Palace Oksforde, kurio nuomotojas, Oksfordo universiteto Oriel koledžas, atsisako atnaujinti dabartinę nuomos sutartį po 2037 metų.

2026-10-15 15:01

"Baigiantis Londono kino festivaliui su nauju Jesse Eisenbergo filmu \"Debiutas\", apžvelgiame geriausius šio aktoriaus drovius, apgaulingus ir kartais plaukuotus pasirodymus. Dublis gali būti spąstai aktoriui: arba dvi rolės nėra pakankamai skirtingos, arba jos pernelyg akivaizdžiai skiriasi, ir bet kuriuo atveju rezultatas gali priminti kino mokyklos baigiamąjį projektą. Tačiau Jesse Eisenberg suteikia stilingą dvigubos asmenybės interpretaciją Richard Ayoade adaptacijoje pagal Dostojevskio noveles. Jis vaidina Simoną, drovų ir savikritišką kompiuterių programuotoją niūrioje ateityje, ignoruojamą savo darbdavių ir bendradarbės Hannah (Mia Wasikowska), į kurią jis beviltiškai įsimylėjęs. Tačiau tuomet pasirodo jo angliškas kopija, Jamesas, kurį taip pat vaidina Eisenbergas. Jamesas yra pasitikintis savimi alfa patinas, kuris sužavi savo bosus ir užburia Hannah – Simonui tai sukelia neviltį. Noah Baumbacho brutaliai juodai komiškame filme, paremtame jo pačių tėvų nesėkmingu santykiu, Eisenbergas vaidina 16-metį Waltą, nepakeliamai išprususią ir savimi pasitikinčią jaunuolį, paveldėjusį visus savo tėvo pompastiškus manierizmus. Jo tėvas yra Jeffas Danielsas, nesėkmingas romėnų autorius ir kūrybinio rašymo profesorius, kuris pavydžiai išsiskyrė su žmona, Walt'o motina (Laura Linney), kai jos rašytojos karjera pakilo. Kai Waltas palieka vaikystės pasaulį, tai tampa reta nesimpatiška Eisenbergo interpretacija, o nerdy manierizmai, dėl kurių jis tapo žinomas, atrodo aštrūs, išdidūs ir bežodžiai – tačiau jautri pažeidžiamybė yra akivaizdi. Tai buvo paauglystės Eisenbergo vaidybos debiutas, kuriame pirmą kartą pasirodė jo nerdy, nepatyręs ir sumišęs personažas, kartu su ta savivokos patina, kuri visus šiuos dalykus atrodė dengia. Jis vaidina vidurinės mokyklos vaikį Nicką, kuris yra šokiruotas savo nekaltybės ir labai ieško patarimų, kaip užmegzti santykius su merginomis. Jis kreipiasi į savo Lothario dėdę Rogerį – nuostabus Campbell Scott pasirodymas – kuris ką tik buvo paliktas savo merginos, ir, pasinėręs į misoginistinį pyktį, Rogeris nuveda Nicką į Manhatano pasimatymų vietas. Eisenbergo nekaltumas turi žavesio ir atvirumo, kurio trūksta Nicko moterų žudikui. Tam tikra prasme jis yra priešingas savo personažui filme \"Kalmaras ir banginis\". Dar vienas \"nekaltybės\" pasirodymas, su kuriuo jaunesnis Eisenbergas tapo žinomas indie kine 00-aisiais, ir jis sumaniai vaizduoja, kaip seksualinės patirties trūkumas tampa jo personažo egzistencijos centru. Tai yra ateities istorija apie vaikiną vardu Jamesas, kuris baigė prestižinę bakalauro studijų karjerą koledže; pasaulis, tariamai, dabar yra jo. Tačiau jis vis dar yra nekaltas. Ir kad užsidirbtų pinigų magistrantūros mokslams, jam tenka dirbti nešvariame pramogų parke, ironizuojančiai ar galbūt ne ironizuojančiai pavadintame \"Adventureland\", kuris suteikia kitokio tipo išsilavinimą ir kur jis įsimyli savo bendradarbę, vaidinamą Kristen Stewart. Tai filmas ir vaidmuo, kuris iššūkis bet kuriam aktoriui: Eisenbergas, pilnai pasidažęs ir plaukuotu kostiumu, vaidina grunting, neverbalinį sasquatchą, klampojantį per tuščią šiaurės Kalifornijos laukinę gamtą. Jis yra vienas iš keturių primityvių didelių pėdų figūrų, kurios galbūt yra vieninteliai gyvi padarai po kokios nors žmogaus sukurto apokalipsės, arba galbūt mes tiesiog buvome leisti dalintis šių padarų įpročių atskirtimi, jų slapta egzistencija nuo žmonių. Eisenbergas, galbūt neišvengiamai, yra beta patinas sasquatchas, kuris yra mažiau demonstratyvus nei alfa patinas grunteris. Tai kultinis pasirodymas kultiniame filme. Eisenbergui greičiausiai buvo lemta dirbti su Woody Allenu tam tikru etapu – jis vaidina \"Café Society\" ir, mažiau ryškiai, \"To Rome With Love\" 2012 metais. \"Café Society\" yra viena iš nesuskaičiuojamų Allen'o lengvų komedijų ir

2026-10-15 09:00

Manville vaidina akademinę psichologę, kuri 1980-aisiais atsiduria apleistame daugiabutyje Varšuvoje. Keisti ir surrealistiniai elementai prisideda prie niūrios atmosferos. Filmas, kuris yra ir šaltojo karo trileris, ir Kafkos sapnas, mus grąžina į niūrią Lenkiją 1981 metais, kai generolas Jaruzelskis paskelbė nepaprastąją padėtį, reaguodamas į pavojingą naują laisvės nuotaiką, kurią sukėlė solidarumo profsąjungos. Režisierė yra Kasia Adamik, Agnieszka Holland dukra, o filmas paremtas Olgos Tokarczuk pasakojimu „Profesorius Andrewsas vyksta į Varšuvą“. Lesley Manville vaidina profesorių Andrewsą, britų akademinę klinikinę psichologę (kaip ir Tokarczuk), turinčią griežtą ir autoritetingą manierą; jos pomėgis – Polaroid fotografija. Ji tapo šiek tiek žinoma dėl knygos apie sapnus, nors teigia, kad pati niekada nesapnuoja. Andrews buvo pakviesta skaityti paskaitą Varšuvoje, kurios metu ji pradeda dėstyti nuomones apie psichines ligas, panašias į Laingo ar Foucault požiūrius; tačiau jos kalbą chaotiškai nutraukia studentai, šaukdami, kad Lenkija pati yra slopinančios prieglobstis. Pagrindinio protestuotojo sesuo Alina (Zofia Wichlacz) yra magistrantė, kuri turi parodyti profesoriui Andrewsui miestą, tačiau nuo pat pradžių kyla nesusipratimų. Andrews praranda savo krepšį, tada turi atiduoti pasą Alinai, kad ši galėtų grįžti į oro uostą ir jo ieškoti; ji negali apsistoti viešbutyje ir privalo likti Alinos giminaičių bute nesaugioje vietoje. O kai kitą rytą ji pabunda, Andrews mato tanką niūriame ir surrealistiškai apleistame daugiabutyje. Pradėjo veikti represijos, žudikiška slaptosios policijos tarnyba yra visur, o ji neturi paso. Galbūt Andrews turėtų priprasti prie buvimo Lenkijoje artimiausiu metu – arba galbūt amžinai. Tai intriguojantis ir neraminantis filmas, nors jo pasakojimo tempas šiek tiek sulėtėja, ir galbūt filmas būtų laimėjęs iš arčiau redaguojant – nors tai galėjo reikšti, kad prarastume kai kuriuos keistus ir surrealistinius elementus, pavyzdžiui, gyvas karpas, kuriuos žmonės laukia, kad nusipirktų maistui ir laikytų vonioje. „Varnų žiema“ Didžiosios Britanijos kino teatruose nuo spalio 16 dienos.

2026-10-15 03:00

Šių metų geriausios aktorės Oskarą laimėjusi aktorė Jessie Buckley kalbėjo BFI ir Chanel kino kūrėjų apdovanojimų ceremonijoje. Ji iškėlė klausimą, ar kino pramonė pernelyg akcentuoja Oskarų kampanijas, pamiršdama naujų talentų ugdymą, ir pasiūlė, kad didesnis potencialas galėtų slypėti remiant kino kūrėjus nuo pat pradžių. Kalbėdama Londone, Buckley reagavo į John Malkovich komentarus, kuris teigė, kad Oskarų kampanijos dabar yra vienintelis būdas pritraukti žiūrovus į kino teatrus. „Manau, kad tame yra tiesos,“ – sakė Buckley „The Guardian“. „Turite prisiimti atsakomybę už savo kūrybos dalijimąsi. Būtų taip lengva tiesiog filmuoti ir paskui pasislėpti. Norėčiau, kad visi galėtume tai daryti. Bet nemanau, kad tai dabar veikia.“ Buckley, kuri daugiausia dirba nepriklausomuose filmuose, pabrėžė, kad pramonės priklausomybė nuo filmų reklamos veikia ne tik aktorius ir režisierius, bet ir platesnę darbo jėgą. „Jaučiuosi labai didžiuodamasi, kad esu šios bendruomenės dalis – tai paveikia tiek daug žmonių gyvenimų. Komandos, rinkodara, visi. Ir jei to nepalaikysite, neturėsite darbo,“ – sakė ji. „Galbūt mes tam skyrėme per daug dėmesio. Stebiuosi, ar yra daugiau potencialo remti nuo pat pradžių, nei skirti tiek daug dėmesio Oskarų rinkodaros kampanijai.“ Šiais metais BFI ir Chanel kino kūrėjų apdovanojimus gavo keturi kylantys JK kino kūrėjai, kiekvienas gavęs 20 000 svarų sterlingų savo darbui plėtoti. Apdovanojimai buvo paskelbti ceremonijoje „Claridge's“ Londone trečiadienį, kur Buckley ir Gwendoline Christie prisijungė prie žiuri, kurioje taip pat buvo BFI generalinis direktorius Ben Roberts, Edward Enninful ir Marie-Louise Khondji. Buckley ragino didesnę paramą kino kūrėjams, dirbantiems už įprastų pramonės struktūrų ribų, paminėdama sėkmingus filmus „pagamintus už mažas sumas“, įskaitant „Obsession“ ir „Backrooms“. „Žmonės juos žiūrėjo dėl jų kokybės, o ne dėl IP ar to, kas anksčiau buvo laikoma sėkmingu,“ – sakė ji. „Būtina remti kylantį jauną kino kūrėjų kartą. Būtų visiškai savanaudiška, jei to nedarytume. Anksčiau ar vėliau norime palikti šią žemę, ir turime remti kitą kartą. Noriu žinoti, ką jie nori pasakyti, kaip atrodo jų pasaulis.“ Keturi laimėję filmai nagrinėjo temas, įskaitant politinį protestą, rasinį profiliavimą, moterų solidarumą ir šeimos traumą. Rich Felgate, filmo „We, the Hated“ režisierius, prodiuseris ir operatorius, buvo pripažintas už savo dokumentinį filmą apie „Just Stop Oil“ protestuotojus ir asmenines dalyvavimo polarizuojančiame judėjime pasekmes. Žiuri apibūdino filmą kaip „skubų ir drąsų“. Buckley sakė, kad tai paskatino ją pergalvoti protesto vaidmenį visuomenėje. „Mūsų pasaulyje protestas atrodo kaip toks pavojingas veiksmas, kai istoriniu požiūriu jis buvo esminis demokratijai,“ – sakė ji. „Tai mane perorientavo ir priminė, kaip svarbu protestas, ir kaip galime neteisingai suprasti žmones, kurie jame dalyvauja. Turime daugiau suprasti ir mums reikia tokių filmų.“ Olive Nwosu laimėjo už „Lady“, savo debiutinį filmą, kuris vyksta Lagose ir seka vieną iš nedaugelio miesto moterų taksi vairuotojų, kai ji įsitraukia į vaikystės draugo, tapusio sekso darbuotoju, pasaulį. Žiuri pagyrė Nwosu už kino ambicijas ir jos gebėjimą dirbti su sudėtinga medžiaga. Imran Perretta buvo pripažintas už „Ish“, juodai baltą paauglių filmą, vykstantį Luton'o Pietų Azijos ir Artimųjų Rytų bendruomenėje. Jis seka du 12-metų geriausius draugus, kurių santykiai yra išbandyti po policijos sustabdymo ir patikrinimo.

2026-10-14 21:01

"Naujausias Tomo Cruise'o filmas gali prarasti 250 mln. dolerių (190 mln. svarų) – ar viena iš priežasčių gali būti ta, kad žiūrovai pavargo nuo Holivudo, kuris jiems pasakoja tai, ką jie jau žino apie superturtinguosius? Atrodo, kad niekas negali nuspręsti, kas turėtų prisiimti didžiausią kaltę dėl neseniai pasirodžiusio filmo „Digger“ nesėkmės. Ar tai buvo atleisti Warner Bros filmų vadovai Mike'as De Luca ir Pam Abdy, kurių meilė didelio biudžeto autorių kinui paprastai kainavo brangiai? Ar tai buvo rinkodaros komanda, atsakinga už didžiausio filmo siužeto paslėpimą nuo visų anonsų, užtikrinant, kad daugelis žiūrovų liktų svetimi nuo ankstyvo filmo atskleidimo? Tikroji priežastis ta, kad filmo likimas buvo nulemtas gerokai prieš tai, kai kas nors galėjo pradėti kaltinti dėl jo nesėkmės. Per pastaruosius metus tapo aišku, kad žiūrovai pavargo nuo nusistovėjusios kino tendencijos, kuriai priklauso „Digger“: „valgyti turtinguosius“ satyros. Buvo trumpas momentas, kai žiūrovai negalėjo gauti pakankamai filmų, kritikuojančių superturtinguosius, o filmo „Parasite“ sėkmė įkvėpė Holivudą pasinaudoti klasės sąmoningumo temomis ir perkelti jas į Vakarus. Ilgalaikiai Covid pandemijos padariniai dar labiau išryškino turto nelygybės problemas, o tokie filmai kaip „Glass Onion“, „Saltburn“, „Triangle of Sadness“ ir „The Menu“ kalbėjo apie laikmečio dvasią savo išskirtinėmis, kontroversiškomis kritikom apie 1%. Mažesniuose ekranuose „Succession“ ir „The White Lotus“ greitai padidino savo auditoriją po pripažintų pirmųjų sezonų, dėka tamsiai komiško socialinio komentaro, kuris kritikuoja tuos, kurie yra maisto grandinės viršuje. Žiūrovai buvo daugiau nei pasiruošę „valgyti turtinguosius“, tačiau jų apetitas buvo patenkintas gerokai prieš tai, kai Holivudas netgi apsvarstė galimybę pakeisti meniu. „Digger“ yra labiausiai žinomas šios tendencijos, kuri jau baigėsi, auka, kai kurie pranešimai prognozuoja, kad jis gali prarasti stulbinančius 250 mln. dolerių (190 mln. svarų) per savo kino rodymą. Dėl skirtingų atsiliepimų ir žiūrovų reakcijų kaltinti yra lengva, tačiau galbūt jis būtų geriau priimtas, jei žiūrovai nebūtų pavargę nuo nuolatinio kino priminimų apie tai, kiek jie buvo apgauti turtingųjų ir galingųjų. Tema nepasidarė mažiau skubi, tačiau susidomėjimas filmais, kurie laiko kreivą veidrodį šiai realybei, sumažėjo. Jau šiais metais du veiksmo keršto filmai, kuriuose žemesnės klasės herojai kovoja su superturtingaisiais mirtinose kovose – „Ready or Not 2“ ir „They Will Kill You“ – patyrė nesėkmę kino kasose, o net ir arthouse auditorija, atrodo, yra pavargusi nuo šios rūšies aktualios satyros, jei remtis „Rosebush Pruning“ ir „I Love Boosters“ bilietų pardavimais. Mažesniuose ekranuose antologijos serijos „Beef“ sugrįžimas, tapęs apdovanojimų sensacija ir srautinio perdavimo hitu pirmame sezone, nesugebėjo pritraukti dėmesio, kai pasuko į šią pažįstamą klasės satyrą, vos pasiekdamas Netflix kasdienio dešimtuko viršūnę, prieš visiškai išnykstant. Vėliau šią savaitę Romaino Gavraso filmas „Sacrifice“ debiutuos Netflix be jokio triukšmo, praėjus daugiau nei metams po jo laukto festivalio premjeros, kuri buvo sutrikusi. Tai pasakojimas apie paviršutiniškus, bet savimi pasitikinčius įžymybes labdaros vakarėlyje, kurį infiltruoja smurtiniai aktyvistai, su A lygio aktorių sąrašu, įskaitant Chrisą Evansą, Anyą Taylor-Joy ir Johną Malkovichą. Jis atspindi daugelio anksčiau minėtų filmų temas apie įtampą tarp turtingųjų ir jų įsipareigojimo politinėms priežastims. Ir net su savo žvaigždžių ansambliu ir aiškia kultūrine reikšme, užtruko kelis mėnesius, kol buvo rasta platintoja, ir šis paragrafas gali būti pirmas, apie kurį girdite. Keisčiausia šio kino tendencijos mirties dalis yra ta, kad daugel

2026-10-14 15:00

Bárbara Mori vaidina šaltą aukštuomenės žmoną, kuri po vyro palikimo atidaro restoraną savo namuose. Iš filmo apie prabangų restoraną tikimasi tam tikro intensyvumo: darbuotojų, stumiamų iki galimybių ribos siekiant gastronominio tobulumo. Tačiau šis 1960-ųjų Peru drama išlaiko švelnų virimą, ramų ir elegantišką. Galbūt tai per daug elegantiška atsižvelgiant į jos šefės situaciją – aukštuomenės trofėjaus žmoną be maisto gaminimo patirties, kuri rizikuoja atidarydama sėkmingą restoraną. Bárbara Mori vaidina Normą, ledinę gražuolę, kuri puoselėja Jackie Onassis stilių: didžiuliai akiniai nuo saulės, masyvus plaukų džiovinimas, makiažas, storai užteptas kaip šarvai. Vieną naktį Norma patiria gėdingą išsiskyrimą, kai jos vyras palieka ją dėl grožio karalienės. Būtumėte už ją užjaučiantis, jei Norma nebūtų tokia nemaloni darbuotojams, pykdama ant namų tvarkytojos Rosos (Hermelinda Luján) ir vairuotojo Oscaro (Cesar Ballumbrosio). Būtent Oscaras (kuris šiek tiek įsimylėjęs Normą) pasiūlo jai atidaryti restoraną namuose, kad galėtų sumokėti hipoteką. Normos tėvas buvo Prancūzijos ambasadorius Peru, ir ji paveldėjo jo aistrą gastronomijai. Nors scenarijus šiuo klausimu šiek tiek nesutampa, kadangi Oscaras taip pat sako, kad niekada nematė, kaip ji uždega orkaitę. Restoranui suteikiami keturi mėnesiai sėkmei, prieš bankui atsiimant namą. Vis dėlto, Normai ir filmui trūksta įtampos, kad jie imtų prakaituoti. Ji samdo japonų peruvių šefą virtuvėje, o Oscaras dirba prie baro. Tačiau ankstyvos apžvalgos yra šaltos, apibūdinančios prancūzų virtuvę kaip šiek tiek tradicinę, o restoranas yra pusiau tuščias. Laukia pamokų apie tai, kaip komanda padeda įgyvendinti svajones ir priimti Peru kultūrinę įvairovę. Problema ta, kad prieš tai Norma yra tokia nepakeliama snobė; per ilgai laikyti nosį užrištą ir likti su ja yra šiek tiek per sunku. Mistura bus rodomas JK ir Airijos kino teatruose nuo spalio 16 dienos.

2026-10-14 09:00

Eamon Ryan yra vaizduojamas kaip principingas, simpatiškas ir labai darbštus asmuo šviesiame portrete, nufilmuotame jo tarnavimo šalyje koalicinėje vyriausybėje metu. Šis dokumentinis filmas apie buvusį Airijos Žaliųjų partijos lyderį ir kabineto ministrą Eamoną Ryaną primena politinę satyrą „The Thick of It“, tačiau be cinizmo ir nesėkmingų savanaudiškų politikų. Net atsižvelgus į tai, kad filmas pateikia palankią jo portretą, rodydamas jį geriausiame šviesos, Ryanas pasirodo esąs vienas iš gerųjų: principingas, simpatiškas ir itin darbštus. Filmas seka jo paskutinius 18 mėnesių, kai jis dirbo Airijos koalicinėje vyriausybėje aplinkos ir transporto ministru, prieš pasitraukdamas 2025 metais. Pavadinimas yra frazė, kurią nuolat kartoja Ryanas 25 metų sūnus Tommy: „Amžinai ... amžinai ... amžinai.“ Tommy yra autistas ir jam reikalinga visą parą trunkanti priežiūra. Kai Ryanas atsistatydina iš vyriausybės, vienas iš jo motyvų yra praleisti daugiau laiko su Tommy. Matome juos abu darže, renkant avietes ir vedant šunį. Tačiau, išskyrus greitą žvilgsnį į jo žmoną Viktoriją, likusi Ryanų šeimos gyvenimo dalis laikoma griežtai už uždarų durų. Vietoj to, kameros seka jį kelyje, kalbantis su pykstančiais gyventojais Airijos mieste, kurį vėl apsemia potvyniai, ir dirbant JT generalinėje asamblėjoje Niujorke bei dviejuose COP konferencijose. Jo pusėje yra galinga žiniasklaidos patarėja Edel Hackett (Malcolm Tucker su moralėmis), kuri naršo per kasdienį internetinių įžeidimų, persekiojimo ir bauginimo srautą, nukreiptą į Ryaną. Filme trūksta šiek tiek konteksto: galbūt pora interviu su Ryanu būtų buvę naudingi, suteikiant šiek tiek fono apie COP konferencijas ir, tiems, kurie nėra susipažinę su Airijos politika, ambicingas klimato įstatymus, kuriuos jis įgyvendino pareigose. Taip pat būtų buvę naudinga paminėti Žaliųjų partijos pralaimėjimą 2024 metų lapkričio bendruosiuose rinkimuose. Tačiau jokių paaiškinimų nereikia, kai stebime Ryaną su susirūpinusia veido išraiška 2025 metų sausį, kai jis pakrauna savo ministro kabinetą, žiūrėdamas Donald Trumpo inauguraciją per televiziją. „Amžinai yra dabar“ bus rodomas JK ir Airijos kino teatruose nuo spalio 19 dienos.

2026-10-14 03:00

Ralphas Macchio ir Tiffany Haddish vaidina neįtikėtino ir nelabai įtikinamo medžioklės trilerio, kuriame policija ieško nužudytos paauglės dvynės, centre. Šis mažo miestelio policijos trileris intriguojančiai prasideda su nužudymu, kuris atrodo, kad aktyviai prašosi būti išspręstas. Nusikaltėlis pasirinko išmesti savo auką – 14-metę vietinio politiko dukrą – į Misisipės upės vietą, kur ji greičiausiai iškils, ir iš labai matomo tilto. Kai patyręs detektyvas Alan Kramer (Devon Sawa) ir naujokė kriminalinė psichologė Amelia Pembrock (Maggie Grace) atvyksta tirti, jie iš karto pastebi ginklą krūmuose vos už kelių žingsnių. Kaip pastebi kolega: „Tai nėra švarinimas. Tai žinutė.“ Tačiau Brando Benettono debiutinis filmas deja nesugeba pasinaudoti šiuo klaidinimu, kuris galėtų atskleisti bendruomenės paslaptis, ir vietoj to pateikia neįtikimą medžioklę. Kai Kramer ir Pembrock skuba rasti merginos dvynę, kuri, tikėtina, vis dar yra žudiko rankose, jie susitelkia į vietinį mėsininką Borisą (Darron Dunbar). Jis turi seksualinio priekabiavimo istoriją ir gyvena su mama – kas, atrodo, atitinka visus Pembrock profiliavimo genijaus reikalavimus. Kramer kritikuoja ją dėl nerūpestingumo, kad trūksta realių įrodymų. Tačiau šis patyręs kriminalistas čia prisideda tik kritikuodamas (o kas iš viso daro kriminalistą – nusikaltimų sociologą – lauke?). Jei žudikas palieka nusikaltimo vietą, primenančią parodiją, Mergina upėje siūlo savo pačios parodiją noir, nors ir su klišėmis ir kur kas mažiau apgalvotai. Turime obsesyvų biurokratą, girtuoklį veterinarą, nešantį traumų, Tiffany Haddish pykstančią juodaodę kapitonę (kaip satyruojama Jump Street franšizėje) ir draugišką miestelio patologą (Ralphas Macchio iš Karate Kid). Kiekvieną kartą, kai detektyvai susiduria su sunkumais, per daug režisuotas scenarijus visada yra po ranka, kad juos sugrąžintų į teisingą kelią. Vietinė žiniasklaida keistai noriai dalijasi savo gausiu kompromituojančių įrodymų rinkiniu; akivaizdžiai surežisuota sukilimas tarp miestelėnų įkvepia Kramerį ir Pembrock, kai jie neturi jokių pėdsakų. Grace, su savo nervingu defensyvumu, ir išsekęs Sawa sugeba šiek tiek subalansuoti šį abejotiną tyrimą, o Benetton užtikrina, kad filmas judėtų pakankamai greitai, kad daugelis trūkumų nesukeltų per didelio siaubo. Tačiau neturint laiko sukaupti tinkamo svorio, Kramerio kalba apie visuotinę korupciją yra, kaip ir auka, negyva vandenyje. Mergina upėje bus pasiekiama skaitmeninėse platformose nuo spalio 19 d.

2026-10-13 21:01

"Jis pradėjo karjerą vaidindamas roko žvaigždes ir pasiturinčius vaikinus. Kalbėdamas iš savo namų Los Andžele, aktorius pasakoja apie savo pirmąjį didelį vaidmenį šiame šiurpiame DC siaubo filme. Ar tai bus per daug šokiruojanti komiksų gerbėjams? Prieš lygiai 13 metų šį mėnesį Tom Rhys Harries kiekvieną naktį kabėjo už kulkšnių nuo mėsos kabliuko. Vaidindamas paauglį roko idolą, kurį pagrobė gangsteriai, atnaujintame Jez Butterworth kūrinyje Mojo, Harries buvo ką tik baigęs dramos mokyklą ir vienintelis nežinomas aktorius, vaidinantis kartu su Ben Whishaw ir Rupert Grint. „The Guardian“ kritikas Michael Billington palygino jį su „embryoniniu Elvisu“. Dabar 36 metų Cardiffo aktorius turi pagrindinį vaidmenį filme Clayface, smurtiniame DC Comics superpiktadaryje, kuris vyksta Betmeno mieste, Gotham City. Tai suteikia jam galimybę būti kartu su kitais britais komiksų visatoje, tokiais kaip Tom Holland (Spider-Man), Robert Pattinson (Batman) ir David Jonsson, neseniai paskelbtas naujuoju Black Panther. „Jaučiausi pasiruošęs tai daryti“, - sako Harries. „Jei būčiau buvęs jaunesnis, būčiau buvęs uždusintas nesaugumo, norėdamas gerai pasirodyti, bet neturėdamas to tyliai pasitikėjimo, kad pavyks.“ Harries kalba vaizdo skambučiu iš Los Andželo namų, esančių šalia paplūdimio, kuriuos dalijasi su savo mergina Amy Allen. Ji yra profesionali muzikantė: per pastaruosius dvejus metus tapo metų dainų autore Grammy apdovanojimuose, dirbdama su Sabrina Carpenter ir kitais. Tačiau šį rytą Harries atrodo kaip roko žvaigždė, net ir po tiek laiko po Mojo, vilkėdamas pilką džinsinį marškinį su sidabro grandine ant įdegusios odos ir įvairiais sidabro žiedais ant pirštų. Tačiau stadiono roko pompastiškumo trūksta. Atsistodamas, kad uždarytų duris, jis atkreipia dėmesį į savo mados klaidą. „Aš turiu elegantišką marškinį, bet tada šiuos“, - juokiasi jis, parodydamas į savo tamsiai mėlynas šortus. „Šventė apačioje, verslas viršuje. Klasikinis Zoom.“ Harries užsitarnavo teisę atsipalaiduoti. Jis praleido tris mėnesius, bandydamas gauti vaidmenį smarkiai sužalotame Clayface protagonistaus vaidmenyje, dirbdamas su prodiuseriais James Gunn (Guardians of the Galaxy) ir Matt Reeves (The Batman). Kaip jis išliko sveikas per tą laiką? „Aš to nepadariau.“ Jo personažas yra kylanti žvaigždė Matt Hagen, kuris ką tik gavo pirmąją Oscar nominaciją, kai užmigo su peiliu ginkluoto mafijos bosų mergina ir sumokėjo už tai. Jo veidas buvo supjaustytas į gabalus, o karjera sugriuvo, Matto vienintelė viltis yra mokslininkė dr. Caitlyn Corr (Naomi Ackie) ir jos stebuklingas serumas. Tai atkuria jo gerą išvaizdą ir suteikia jam galią keisti savo išvaizdą savo noru, tačiau turi nestabilių šalutinių poveikių. Vienoje scenoje jo akių vokai ištirpsta, priversdami jį kirpti susidariusį lipnų chaoso su nagų žirklėmis. Harries apibūdina tai kaip „filmo nusivylimo tašką“, tai bus šokiruojanti scena bet kuriam konjunktyvito sergančiam asmeniui ir tiesiog bjauri visiems kitiems. Artimesnis siaubui nei bet kas superherojų kanone, Clayface yra tarp Darkman, kur Liam Neeson vaidina deformuotą mokslininką, kuris kuria sintetinius veidus, ir The Substance, Demi Moore satyra apie senėjimą, tuštybę ir šlovę. Nepaisant to, kad jis yra gražus aktorius, vaidinantis gražų aktorių, Harries atmeta bet kokį asmeninį ryšį su savo filmu apie veido praradimą. „Man nerūpi tuštybė.“ Jo išvaizda, sako jis, „tiesiog yra mano darbo aspektas“. Jis gali būti įžvalgus aktorius, tačiau jo nepaprasta išvaizda traukia dėmesį: prasiskverbiančios akys, kvadratinis, raumeningas veidas, nepaklusnus smakras ir plaukai, primenantys vanilę. Ką jis mato, kai žiūri į veidrodį? „Nežinau, žmogau“, - sako jis, sukdamasis nuo mint

2026-10-13 15:01

"Atnaujinta piešinių ir filmavimo aikštelės nuotraukų kolekcija galiausiai atskleidžia sudėtingas paslaptis, susijusias su vienu iš ankstyvojo kino talentingiausių pionierių FW Murnau. Jis buvo vienas didžiausių tyliojo kino kūrėjų, turintis retą talentą kurti gražius vaizdus ekrane. Jo kolegos sakydavo, kad jis „turėjo kamerą vietoj galvos“. Tokie nuostabūs filmai kaip vampyrų istorija „Nosferatu“ (1922) ir santuokos romanas „Saulėtekis: dviejų žmonių daina“ (1927) buvo sukurti jo, tačiau Murnau mirė 42 metų amžiaus 1931 m., todėl jo karjera vos spėjo prasidėti kalbančių filmų eroje. Vis dėlto, Murnau tyliojo kino kūryba apima keletą gražių, dažnai trikdančių klasikų, kuriose jis leido kamerai klajoti per besikeičiančius šešėlių ir šviesos peizažus, tyrinėdamas žmogaus sielos gelmes. Niekur tai neatsispindi labiau nei jo šedevre „Faustas“, kuris buvo išleistas prieš 100 metų šį mėnesį, paremtas Goethe's pjesė apie sandorį su velniu. „Fausto“ kūrimas vaizduojamas nuostabiame naujame leidinyje, kuris yra tiek šio klasikinio filmo gamybos dokumentas, tiek artefaktas. Murnau taip pat buvo vienas iš paslaptingiausių režisierių: jis slėpė savo metodus ir intensyviai atsidavė savo darbui. Ankstyvas bendradarbis Edgar G Ulmer jį pavadino „dideliu puristu, dirbančiu tam tikroje hipnozėje“. Murnau uždraudė prodiuseriams būti jo filmavimo aikštelėje ir vykdytojams stebėti jo medžiagą. Išskyrus kelias išimtis, jis neleido fotografuoti filmavimo aikštelėje, kad neatskleistų savo kamerų darbo ir specialių efektų paslapčių. Ši mistika sukūrė erdvę spekuliacijoms, ar Murnau, ar jo talentinga komanda buvo atsakingi už jo filmų sėkmę. „Fausto Biblija: FW Murnau šedevro kūrimas“ skelbia nematytas nuotraukas iš vieno geriausių jo filmų ir suteikia retą įžvalgą į bendradarbiavimo procesą. „Faustas“ buvo Murnau paskutinis vokiečių filmas prieš išvykstant į Holivudą, ir tuo metu tai buvo brangiausias, sudėtingiausias filmas, kurį kada nors sukūrė Ufa studija. Tai Goethe's tragedijos adaptacija apie mokslininką Faustą (vaidina švedų aktorius Gösta Ekman), kuris parduoda savo sielą velniui, kurį vaizduoja besišypsantis, juodai apsirengęs demonas Mephistopheles (vokiečių žvaigždė Emil Jannings). Išleidus, „Faustas“ buvo komercinis fiasko, tačiau dabar jis pripažįstamas kaip vienas didžiausių. Prancūzų Naujosios bangos režisierius Éric Rohmer, Murnau gerbėjas, rašė savo daktaro disertaciją apie šį filmą. „Fausto Biblija“ atskleidžia, kaip Murnau ir jo komanda pasiekė kai kuriuos nuostabius kadru ir specialių efektų rezultatus šiame filme, tačiau tai taip pat yra patobulinta artefakto kopija iš filmo gamybos, kuris išliko nepaisant visų sunkumų, kad atskleistų savo paslaptis. Filme Faustas turi sunkų, odinį Bibliją, kurią jis meta į ugnį akimirką, kai jaučiasi beviltiškai. Tačiau rekvizitas tapo kažkuo daugiau. Dailininkai Robert Herlth ir Walter Röhrig ištraukė knygą iš pelenų ir prilipdė dizainus, kad būtų galima pateikti suvenyrą kaip dovaną režisieriui filmavimo pabaigoje. Murnau paliko ją savo bute Berlyne, kai išvyko į Holivudą, nežinodamas, kad niekada nebegrįš jos pasiimti. Po jo mirties Murnau brolis paslėpė jo daiktus įvairiuose miesto centriniuose rūsiuose, kurie buvo linkę į potvynius, ir dar blogiau, kai Berlyne prasidėjo antrojo pasaulinio karo bombos. Filmo tyrinėtoja ir archyvarė Lotte Eisner atvyko į Berlyną ieškoti Murnau archyvų 1950-aisiais, tačiau nerado jokių Biblijos pėdsakų. Tik 1960-aisiais Vokietijos kuratorius iš miesto Akademie der Künste, Engelbert von Mallinckrodt, pasakė Henri Langlois iš Cinémathèque Française, kad jis už mažą sumą įsigijo keletą Murnau foto albumų